 Živilė RANCOVIENĖ
Virgulininkas Vytautas Kryževičius, nuo pat gimimo gyvenantis Panevėžyje, geriausiai žinomas ir laukiamas rajono kaimuose ir miesteliuose. Tik virgulė jo rankose jau seniai nebeieško vien tik vandens gyslų.
Vytautas Kryževičius – malonus pašnekovas. Ypač skvarbaus žvilgsnio žmogus kalba ramiai, sklandžiai ir suprantamai, nors pokalbio tema sudėtinga šiuolaikiniam žmogui – joje daug nežinomų ir neįprastų dalykų. Tarsi kai kurios pono Vytauto sakomos tiesos būtų atėjusios iš kitų laikų arba kito pasaulio.
Gerovės raktas – atleidimas
V. Kryževičiaus įsitikinimu, virgulės valdymas – tai Visagalio dovana žmogui, tačiau ir be jos jis turįs labai daug amatų ir užsiėmimų, nors ir yra savamokslis. Arčiausiai širdies ponui Vytautui kalvystė ir sudėtingos elektros automatikos sritys. Be to, net būdamas pensininkas, virgulininkas namuose nesėdi – važinėja po kaimus, dalyvauja įvairiausiuose renginiuose, į kuriuos yra maloniai kviečiamas. Atsisako tik sekmadieniais, nes sąžiningai laikosi Dievo įsakymo septintą dieną švęsti.
„Visagalio prisakyta šventą dieną nedirbti jokio darbo, kurį galima padaryti šiokiadieniais“, – primena V. Kryževičius ir priduria, kad šis nusižengimas paskui žmogų einantis net per penkias kartas.
„Tai labai senos tiesos, dar iš tų laikų, kai į Lietuvą žmonės atkeliavo prieš keturis su puse tūkstančio metų“, – patikina panevėžietis, šventai tikintis, kad visas ligas ir gyvenimo negandas galima pašalinti vien tiktai prašant atleidimo nusižengusiems protėviams.
Virgulė klauso ne visų
Aiškindamas jaunajai kartai jau vargiai žinomą virgulės fenomeną, V. Kryževičius primena, kad ši Visagalio dovana duota ne kiekvienam – virgulė esą paklūsta tik nedaugeliui žmonių: „Tiems, kurie gali jausti gerąsias ir blogąsias zonas ir dėl užklystančių blogų minčių Visagalio visada atsiprašo – ar garsiai, ar mintyse.“ Ir jeigu žmogus savo pastangomis tobulėja, jam leidžiama sužinoti vis daugiau ir daugiau.
Ponas Vytautas pripažįsta: visa tai yra labai toli nuo šiuolaikinio, ypač jauno, žmogaus mąstymo. Tačiau jo paties įsitikinimu, visų Dievo įsakymų pagrindas – labai paprasta tiesa: mylėti savo artimą taip, kaip myli save. Ir dar primena, kad sąvoka „artimas“ apima ne tik draugus ar gimines, bet ir visą žmoniją.
„Nusižengusieji Dievo tiesoms – pirmi kandidatai susirgti vėžiu“, – graso ponas Vytautas.
Virgulininkas džiaugiasi, kad Dievo duota dovana galintis padėti žmonėms, ir dar priduria: užsimerkęs visas žmogaus ligas matantis kaip per rentgeną. „Dievo sukurtas žmogus tobulas tol, kol nedaro nusižengimų, kurių pasekmės gali eiti net per keletą kartų“, – dar kartą primena V. Kryževičius.
Beje, padėdamas ligoniams vyras niekada neima pinigų, nes „su Dievo dovana priklauso elgtis dorai“. Prie pensijos ponas Vytautas sako prisiduriantis kitais sąžiningais būdais – pavyzdžiui, kaldindamas pasagas kaimo bendruomenių šventėse. Į šiuos kaltinius darbelius įdedantis savo gerąją energiją, nes juos kuriantis su meile.
Nepykti net ant politikų
Darbuodamasis su virgule panevėžietis sako jaučiantis Visagalio ranką per švelniai pagaunamus virgulės judesius. „Kartais jaučiu tarsi švelnų vėjelį, einantį per rankas ar veidą“, – priduria.
Virgulininkas neslepia, kad kai kuriuos visuomenėje pripažintus gydymo būdus jis vertina neigiamai – pavyzdžiui, alkoholizmo gydymą kodavimu.
„Jokiam žmogui negalima primesti kito nuomonės, – įsitikinęs ponas Vytautas. – Su savo bėdomis, ydomis žmogus turi susitvarkyti pats, jam gali padėti tik malda ir Dievas.“
V. Kryževičius pasakoja susidūręs su atvejais, kai kai kuriems užkoduotiesiems net pašlydavo sveikata ir jam esą tekdavę juos „atkoduoti“.
Nevengia ponas Vytautas ir mūsų politikams pagrūmoti – tvirtina, kad jo rankose virgulė rodo, esą Lietuvai daug blogo padarė Andrius Kubilius ir dabartinis ministrų kabinetas.
„Virgulė rodo, – kalbėjo virgulininkas, – kad Dievas Kubiliui neatleis, nes kol kas jis savo klaidų nepripažįsta. Ir dar keletas kitų institucijų Lietuvą stengiasi sužlugdyti. Siekiama konkretaus tikslo, kad Lietuva išstotų iš Europos Sąjungos ir grįžtų į Rusijos glėbį. To priežastis yra koridorius į Kaliningradą ir neužšąlantis Klaipėdos uostas.“
Tačiau V. Kryževičius primena, kad ant jokio žmogaus negalima pykti – nei pelnytai, nei juo labiau nepelnytai. „Juk žmogaus nepakeisi“, – skėsteli rankomis pašnekovas.
Visada atsiklausia leidimo
Dievo dovana virgulininkui, anot jo paties, atėjo ne iš karto – tik po truputį pradėjęs jausti, kad jam duodama vis daugiau. Vėliau išmokęs paprašyti, kad Visagalis sunaikintų blogį. Pasaulis tapo vis įdomesnis, brangesnis, gražesnis, gyvenimas įgavo naują prasmę. Tačiau nebuvo paprasta padėti žmogui, nė trupučio neprimetant jam savo valios. V. Kryževičius pripažįsta, kad tie sudėtingi dalykai reikalauja gilaus supratimo ir žinojimo, o tai niekada neateina iš karto.
Ponas Vytautas atvirai pasisako žinąs, kad dirbti su virgule Bažnyčia draudžia, todėl kalbėti apie bažnytinius kanonus vengiantis. Tačiau sako neabejojantis, kad būtent su Dievo pagalba jis gyvena dosnų žmogui ir visavertį gyvenimą, visada pilną geros veiklos.
Virgulininkas žmonėms pasako, ar geroje vietoje statomas namas, padeda rasti skenduolius, sužino kokių nors negalavimų priežastis. Tačiau visuose savo ieškojimuose ponas Vytautas pirmiausia mintimis atsiklausia Dievo, ar jam tai daryti yra leidžiama. Ir primena: žmogus į Dievą visada gali kreiptis savais žodžiais, tačiau „Tėve mūsų“ esą retsykiais sukalbėti būtina. Vaikščiodamas su virgule vyras teigia jaučiąs kiekvieną žmogų, bet tai jo visiškai neapsunkina. Tik eidamas pro nusikaltėlius pajuntantis ledinį šaltį...
Beje, ponas Vytautas turi ir gabų mokinį: Saulius mokosi kalvystės paslapčių ir kartu dalyvauja kaimo renginiuose bei su smalsumu stebi virgulės darbą meistro rankose. Gi mokytojas, priklausantis Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, jaunuolį moko nevirsti amatininku ir nė vieno savo kaldinto kūrinio nepakartoti. | 
