 Živilė RANCOVIENĖ
Energingo guvių akių miežiškiečio Napaleono Skeiverio amžius nenuspėjamas.
Gi jo rankose senutėlis akordeonas rypauja linksmas, pilnas gyvenimo džiaugsmo melodijas.
Užtekdavo tik išgirsti
„Aš esu vietinis – gimiau Miežiškių parapijoje, netoli esančiame Kulbagalio kaime, prieškario ūkininko šeimoje. Mano tėtis, gimdytoja, sesuo ir trys broliai arė žemelę“, – pasakoja Napaleonas, o akyse žybsi vylingos ugnelės, bylojančios, kad apie spalvingą gyvenimo kelią bus kalbama puošniais įvaizdžiais ir vietinės tarmės posakiais. Tai tarsi linksmas koketavimas su pačia gimtosios kalbos dvasia, mylima, branginama ir puoselėjama.
„Būdamas devynerių, į rankas paėmiau lūpinę armonikėlę, vėliau atėjo eilė balalaikai, gitarai, basetlijai, armonikai, akordeonui. Nuo keturiolikos jau save laikiau visų galų meistru, grojančiu iš klausos visas populiarias melodijas, kokias tik išgirsdavau. Vienu žodžiu, muzikuoju taip seniai, kad dar prisimenu lietuviškus centus“, – juokauja senolis.
N. Skeiveris gailisi, kad jau uždaryta senoji Kulbių pradinė mokykla, apie kurią liko patys gražiausi prisiminimai.
„Čia visi, kas mokėsi, kasmet renkasi susitikti nuo pat 1921 metų, – džiaugiasi Napaleonas. – Prisimename, kad visi ano meto išdykavimai buvo patys įdomiausi, mes buvome tobulybės, o mokytojai ausį nusukdavo tik retkarčiais ir tai beveik be reikalo.“
Vietos apylinkėse grojęs net keturiasdešimt šešerioms vestuvėms, senolis sakė, esą šis užsiėmimas buvęs ne tik pramogai, nes dar ankstyvoje jaunystėje taip užsidirbdavęs gražesniems batams, vadinamiesiems tufliukams.
Dėl užmokesčio nesiderėdavęs – pinigėlius svečiai sumesdavo į instrumento futliarą. Kartais nuo apavo pinigų dar likdavo ir kokiam mažmožiui.
Baigęs būtinuosius mokslus, jaunasis Napaleonas įniko į įvairiausius kursus, iš kurių labiausiai vertino kino mechaniko.
Tarnavo kariuomenėje
1951 metais jaunuolis buvo paimtas į kariuomenę. Tarnaudamas Kaukaze, Grozno mieste, baigė seržantų mokyklą. Po ketverių metų karinių mokslų jau ir pats mokė jaunimą.
„Mieliausi prisiminimai – tai roblinėjimas po kalnus, kur aš, kaip alpinistas, netgi esu užsidirbęs ženkliuką, – didžiuojasi miežiškietis. – Koriausi net į Kazbeką, į žygį išeidavom kelioms savaitėms. Liko nepamirštami įspūdžiai visam gyvenimui.“
Grįžęs namo, Napaleonas pradėjo dirbti Panevėžyje finansų skyriaus agentu ir kino mechaniku Miežiškiuose, kur ano meto filmus suko net septynetą metų. Vėliau paviliojo žemės ūkis, dirbo brigadininku. „Pirmą kartą vedžiau 1956 metais, atsisakęs darbų, beveik slaptai, – pasakoja vyriškis. – Antrą kartą tą pačią moterį vedžiau visai neseniai, tik po penkiasdešimties bendro gyvenimo metų.
Pirmą kartą buvo romantiškiau, nes šliūbą ėmėme naktį. Žinoma, ne dėl pramogos, o todėl, kad bijojome sovietų.
Antrą kartą šaunią šventę mums surengė vietiniai kultūros namų darbuotojai ir klebonas Rimantas Visockis.
Pirmą kartą suruošėme vakarienę keturiems, o antrąsias vestuves šventėme tris dienas drauge su giminėmis ir draugais bei kaimynais.
Iš mūsų santuokos į pasaulį atėjo vienas berniukas ir viena mergaitė. Abu padovanojo penketą anūkų. Mano namai labai turtingi – turiu gaspadinę, gaidį, arklį, dešimt vištų. Dar esu aš ir labai miela bobutė.“
Politikavimai
„Politikuoti visada mėgau, – sako N. Skeiveris, – tik ta politika nelinksma.
Laisvės visi laukėm, tačiau tokios tikrai nesitikėjom – kaimas Kubiliaus ir taip niekada nemylėjo, o kai sumažino pensijas, atsirado net nepakantumas.
Kaimiečiai dar prisimena, kad tada, kai baigėsi karas, jau po aštuonerių metų prasidėjo atpiginimas. Buvo 1953-ieji. Lietuvoje litras benzino kainavo devynias kapeikas. O kai ponas Landsbergis sugriovė žemės ūkį, viskas šalyje smuko tiktai žemyn. Še tau ir skambus šūkis, kad nusipelnėm gyventi geriau! Tiesiog pasityčiojimas. O gal tai ir tiesa, manant, kad to geresnio gyvenimo nusipelnė tiktai Vyriausybė ir Seimas?
Šiandien labiausiai Lietuvoje dejuoja toli gražu ne vargingiausieji. Dirbti kaime nenori niekas, laukia pašalpų.“
Patylėjęs senolis primena, kad išsvajotos laisvės laukusi visa Lietuva.
Deja, žmogui reikia ne tik džiaugtis, bet ir valgyti. N. Skeiverio manymu: mūsų žemė šventa, reikia ją tiktai protingai mylėti, laisvė brangi, tik bjauriai skaudu, kai Paksienė viename žurnale pareiškė, jog neįmanoma išgyventi iš septynių tūkstančių litų.
Esą dar buvo parašyta, kad Kubiliaus namą remontuoja net už keturis su puse milijono. „Mes įpratę spausdintu žodžiu tikėti. Bet gana liūdnų kalbų, geriau einame dainuoti, badu dar niekas nenumirė“, – ir žmogus vėl linksmai traukė melodijas, rodos, kad liūdnų paūtaravimų net būti nebuvę... |
