 Živilė RANCOVIENĖ
Šį rudenį šimto metų sulaukusi Katrė Ylekytė, šiuo metu gyvenanti Šilagalio kaimelyje, prisipažįsta: nors turi šiltus namus ir rūpestingus globėjus, vis tiek ilgisi savo senosios sodybos Klepšių kaime, iš kurios kažkada išginė sovietai.
Pusbrolio Stanislavo Žostauto ir jo žmonos Zitos sodyboje, kur dabar gyvena Katrė Ylekytė, apsilankiusi socialinė darbuotoja Genovaitė Stasevičienė atskleidė, jog surengti jubiliatei gimtadienio šventę buvo ne taip lengva.
Metų naštos nejaučia
Jaunystėje jokių „ceremonijų“ nemėgusi Katrytė, visuomet buvusi racionali realistė, šįkart, tiesa, buvo visiškai nuginkluota: artimieji surengė jai tokį šiltą vakarą, kad ir kiečiausias skeptikas neatsilaikytų. Labai šiltų ir žvalių akių senolė visai nenorėjo prisipažinti, kad jau sulaukė šimto metų, ir sakė, kad tai jokia tiesa, nes Dievas padovanojęs tiktai keturis kartus po dvidešimt penkerius.
Pastaruoju metu Katrytė daug meldžiasi, klauso radijo, mielai bendrauja su ją aplankančiais svečiais. Artimieji sako, kad buvusi gražuolė ir šiandien liko su charakteriu: niekada nenusileidžianti, turinti savo nuomonę, stipri, be galo teisinga ir nepasiduodanti jokiai įtakai. Globėjai padejavo, kad ji per tą valdingumą kartais ir įskaudina, tačiau pažvelgus į šiltų akių spindesį neatleisti jai esą tiesiog neįmanoma.
Šventė atgaivino prisiminimus
Kad močiutė neliūdėtų, jai draugiją palaiko ir dvi prižiūrėtojos, ateinančios iš slaugos ligoninės. O gražios sukakties proga senolę pagerbė net rajono Savivaldybės administracija, seniūnija, aplankė pats rajono vicemeras Vytautas Rapolas Gritėnas, rajono Socialinės paramos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė, seniūnas Alfonsas Bakšys. Svečių būta daug. Jaunimas padovanojo labai iškilmingą šimto rožių žiedų puokštę, kurios įteikimo ceremoniją palydėjo nuostabiai „surikiuoti“ žodžiai apie senatvės paveldo įtaigumą ir grožį. Šventės „kaltininkė“ net atsistojusi šiltą padėkos žodį ištarė visiems, susirinkusiems į tokį nepaprastą gimtadienį.
Susijaudinusi solenizantė prisiminė prabėgusią savo jaunystę. Užaugo Katrė Ylekytė net penkių seserų šeimoje. Jos visos būrėsi draugėn, nes liko netekėjusios. „Visi kavalieriai pražuvo kare“, – atsidūsta prisiminusi Katrytė.
„Po karo neatsigynėme ūkio darbų tėviškėje: pačios dirbome žemę, sėjome, mosavome dalgiais, džiovinome šieną žiemai, – pasakojo senolė. – Nors ir nelengva buvo, guodė, kad puoselėjame savo ūkelį, dirbame savo žemę. Tol, kol ji buvo mūsų. Kol ją nusavino...“
Seserys Ylekytės buvo darbščios, dirbo visus ūkio darbus – net pačius sunkiausius. Todėl, prisimena Katrytė, ir duonutės užteko.
Jaunystė – „tikroje“ Lietuvoje
Pažvelgęs į pačios Katrytės siuvinėtais lovos užtiesalais papuoštą kambarėlį, negali nesidžiaugti dėl tokios gražios ir prasmingos senatvės. Pati šimtametė sako mieliau prisimenanti vaikystę ir jaunystę, praleistą „tikroje Lietuvoje“.
„Anuomet jautėmės namuose: niekas nevaržė, nieko nebijojome, – prisimena Katrė. – Gyventi Lietuvoje buvo gera. Tačiau atėjus sovietams pasikeitė visas gyvenimas – neliko nei namų, nei kiemo, buvo neberodu net ir gyventi... Savi namai buvo nebe namai. Dar ir šiandien pagalvoju, kokia būtų laimė sugrįžti į savo senąją gryčią, kur dar tebeauga mūsų sodintos obelys.“
Nors senolei šiandien netrūksta nieko, ji vis tiek ilgisi senų namų, kurie skendėjo savo rankomis sodintų obelų žieduose.
Katrytė prisipažino per šventes išgerianti pusę taurelės krupniko, tada dar ir uždainuojanti – jeigu tik šalia atsiranda klausytojų.
„Nors smertis vis artėja, aš savo svečius vaišinu iš senybinių savo močiutės taurelių“, – juokauja senolė, vardindama visų liaudies dainų pavadinimus, kurių keletą paprašyta padainavo ir mums, svečiams nebuvėliams. Katrės balsas skambėjo visai ne kaip senas. Jis buvo žvalus ir net artistiškas.
Laukdama svečių ir taip Dievo dovanotą gražų ir stebėtinai lygų veidą Katrytė visada pasitepanti kremu. O per savo jubiliejų sakė dar ir keletą šokių sušokusi.
Įsišnekėjusi senolė puikiai prisiminė visus savo geradarius: ją globojančią jaunąją Vilmą, daktarytę Rimą Senekienę. Katrytė sako labai dažnai pasimeldžianti už visus, jos ilgą gyvenimo kelią praskaidrinusius. | 
