 Živilė RANCOVIENĖ
Vos tik susitikome su gražios sodybos šeimininkais, tapo aišku: sutuoktiniai pasiruošę kalbėti ne apie save, o apie juos supančius žmones – puikius kaimynus, gėlininkus ir abi dukteris, skaidrinančias jų senatvę.
Miestietiškos sodybos šeimininkai Bronė ir Jonas Vinauskai prisipažįsta grožį puoselėjantys nuo pat įkurtuvių 1958-aisiais.
„Karalystę“ kūrė kartu
Abu sutuoktiniai tvirtina augę „ant žemės“, nes tėvai buvę sodiečiai.
„Vyras nuo Raguvos pusės, o aš gimiau prie Pabiržės, netoli Tatulos upeliuko“, – Bronė apie tėvų gyvenimą galinti kalbėti ilgai ir pačiais gražiausiais žodžiais.
„Iki šiol šilčiausiai prisimenu tėvelių sodybą kaime. Ji švytėjo motinos sodintais gėlynais, smėliu nubarstytais takeliais, nubaltintais gėlių klombų akmenėliais. O kai su būsimu vyru, taip pat užaugusiu kaime, susipažinome krikštydami vaikelį pas giminaičius, pabendravę suvokėme, kad, būdami kartu, pradėtume kurti augalų karalystę. Vos tik sumetėme klumpes, gyvenimo džiaugsmą įprasmino geroji veikla, užpildžiusi visą gyvenimą nuo pat dukterų gimimo ligi gilios senatvės“, – pasakoja moteris.
Kad tik turėtų duonutės
Jonas Vinauskas taip pat neatsidžiaugia ne tik žmona, sodyba, bet ir dukterimis Danguole ir Laima. Jos rūpinosi ne tik tėvais, bet ir gėlynais, daržais, derliumi.
Ponas Jonas priminė, kad į miesto gėlininkų draugiją įstoję 1974 metais. Per metų virtinę išbandę visų stilių gėlynus ir želdynus, kol apsistojo prie įvairiarūšių spygliuočių ir dėl įvairovės kelių retų lapuočių. Gyvenantys mieste, beveik pačiame centre, tad privalantys visais metų laikais savo aplinką išlaikyti gražią. Beveik atsisakė lapuočių, nes jie meta lapus. Paliko tik keletą retenybių: magnoliją, ginkmedį ir retos formos riešutmedį.
Be to, per daugelį metų įsitikino, kad, karpant spygliuočius, iš jų galima sukurti įvairiausių formų stebuklus, visai žiemai išauginančius tiesiog mistines skulptūras, o jas paįvairina numetusių lapus lapuočių šakų raizgynės. Iš tokių augalų norisi paminėti namo sienas apraizgiusius įvairiausių formų vijoklius.
Šeimininkai džiaugiasi, kad sodybą įsirengė ir apsodino ligi sunkmečio, nes augalai brangūs. O dabar, esą, tik gyvenk ir džiaukis, kad tik Dievas duotų duonutės ir truputėlį pyrago.
Džiaugiasi žmonėmis ir laisve
Stebėtinos šilumos senoliai moka džiaugtis ne tik savo gyvenimu, dukterimis, bet ir visais aplinkiniais žmonėmis. Nors sunkmetis, bet turį patį brangiausią dalyką – Lietuvos laisvę. Jie negali suprasti žmonių, velkančių iš maksimų maistą krepšiais, keikiančių savo dar tokią trapią valstybę, nualintą ilgų metų okupacijos, užmiršusių dienas, kai parduotuvėse buvo galima nusipirkti tik kanopų. Senoliai turi daug gražių užsiėmimų, todėl nelieka nei laiko, nei noro verkšlenti ir keiksnoti visą pasaulį.
„Kol nejaučiame senatvinio ilgesio, dvasia dar nepasenę“, – porina per aštuoniasdešimt jau perkopęs žvalus senolis. „Gal ir gerai, kad praėjusią vasarą sodyboje žolės augo kaip pasiutusios, – juokauja, – darbavomės gryname ore ir puikiai mankštinomės ravėdami.“
Netrūksta gerų užsiėmimų ir žiemą: floristė duktė Laima visas vazonines gėles suneša į vidų. Lauke per vasarą pailsėjusios puikiosios agavos, kaktusai, kalėdukai, aukubos ir madingieji auksiniai ūsai per žiemą puošia namus subtiliomis kompozicijomis, teikdami mielą rūpestį, nes augalus reikia gerai prižiūrėti, valyti lapus, tręšti, laistyti, žinoti kiekvieno kaprizus.
Sutuoktiniai sako pasisemiantys patirties ne tik iš meilės, bet ir iš klaidų, pavyzdžiui, kai augalai susodinami per daug tankiai.
Ponia Bronė priduria, kad jos nekalbusis vyras turi nuostabią ypatybę viską pastebėti, tylomis sutvarkyti, padaryti, užjausti, atnešti, parūpinti. Džiaugdamasi šeimos idilija sodybos šeimininkė sako: „Greitai mūsų kiemelyje pražys magnolija, žiedlapiams nubyrėjus, pradės lįsti ne mažiau įspūdingi lapai. Tačiau gražiausi žiedai pražysta žmogaus širdyje, jeigu tik jis moka jausti pavasarį.“ |
