 Živilė RANCOVIENĖ
Vynupės kaime šeimininkaujantis Alfonsas Narbutas, visą gyvenimą dirbęs su metalu ir statybose, gyvenimo brandoje taip įniko į žaliąjį pasaulį, kad net pakvipo atradimais, kokių Lietuvoje dar nėra buvę...
Miesto pakraštyje įsikūrusi Narbutų šeima gyvena apsupta augalų, o laisvo plotelio likęs tik mažas siauras ruoželis – automobiliui įvažiuoti.
Svajonė – įsikurti tėviškėje
„Be savo transporto tikrai prapulčiau“, – juokauja sodybos šeimininkas Alfonsas Narbutas. Mat visai netoli Panevėžio, Vynupės kaime – tėviškėje, vyras turi septynių hektarų žemės sklypą. Ten gimęs ir gyvenęs iki šešioliktojo gimtadienio ponas Alfonsas su malonumu perkeltų ir visą namus supančią augaliją – deja, tai neįmanoma dėl vagišių, nes jie gvelbia viską, kas neapsaugota.
Ateityje A.Narbutas su žmona svajoja pasistatyti tėviškėje savo namą, apsitverti gerą tvorą, įsigyti sargų šunį ir persikelti drauge su sūnaus šeima ir anūkėliais.
Sukaupęs daug retų augalų prie gyvenamojo namo Panevėžyje, A.Narbutas žada mokytis... vynuogių auginimo. Ir ne bet kokių, o tų, iš kurių galima pagaminti labai geros kokybės vyną. „Gal tada lietuvaičiai nustotų pliaupti pigiausią ir prasčiausią alų, kuris tiesiausiu keliu veda į alkoholizmą ir pražudo ne vieną gyvenimą“, – sako ponas Alfonsas.
Vynuogių paviliotas
Deja, vyno gėrimo tradicijų Lietuvoje nėra, vyno gaminimas pardavimui yra netoleruotinas. Tačiau gyvenime keičiasi viskas: jau auga puikiausios vynuogės – tarp jų ir tinkamos geros kokybės vynui gaminti, apie kokias sodininkai anksčiau galėjo tiktai pasvajoti.
Net garsiąją ‘Ivanausko rastinukę’, buvusią vienintelę atsparią vynuogių veislę Lietuvoje, ponas Alfonsas draugams yra perskiepijęs. Skiepams jis panaudojo rinktines šiuolaikines veisles.
Deja, kai kurios vyninės vynuogių veislės auga tik šiltnamiuose, bet jeigu atsiras lietuviško vyno gaminimo tradicija, duosianti solidų pelną, tai, pasak pono Alfonso, vertės statyti ir modernius šiltnamius.
„Deja, visa tai yra tik perspektyva, tačiau tikras kareivis yra tik tas, kuris svajoja tapti generolu“, – juokauja vynuogininkas, šiandien jau auginantis šimtą įspūdingiausių vynuogių veislių prie gyvenamojo namo ir dar porą šimtų rūšių – laukuose.
Smalsuoliai, užsukę į A.Narbuto sodybą, tiesiog netiki savo akimis, kad čia galima ne tik pamatyti augančias, bet ir paskanauti tikrų vynuogių. Sąmojingesnis smalsuolis dar ir patikrina, ar jos ne dirbtinės – prie vynuogienojo nepririštos.
Tuo metu šeimininkas pasakoja kai kurias vynuogių veisles atsivežęs iš Moldavijos ir didžiuojasi, kad tokia veislė, kaip ‘Aliošenka’ galinti „išvaryti iš proto“ bet kurį kolekcininką.
A.Narbutas primena, kad vynuogių kultūromis Lietuvoje pradėta domėtis gana seniai – dvaruose vynuogės buvo auginamos dar Vytauto laikais, kai kurios veislės išlikusios ligi šiandien. Daug naujų veislių yra išvedęs ir Lietuvos vynuogių žinovas Antanas Gailiūnas. Lietuvos dvaruose lietuviško vyno taurės puikavosi ir ant šventinio stalo. „Taigi vynuogė Lietuvoje jau seniai turi savo istoriją“, – patikina pašnekovas.
Džiugina šiltesnės žiemos
A.Narbutas aiškina, kad vynuogė – be galo vertinga uoga, turinti visų vertingų cheminių elementų. Juos paima iš žemės. Daug gerų veislių Lietuvoje jau aklimatizuota. Tiesa, neišvengta ir praradimų, nes šaltesnę žiemą dalis vynuogienojų žūva.
Ponas Alfonsas džiaugiasi, kad kiekvienais metais Lietuvos klimatas vis atšyla maždaug apie vieną laipsnį ir visai nenori girdėti nelabai optimistinių klimatologų prognozių.
„Žmogus toks jau yra, kad jam savi marškiniai prie kūno yra arčiausiai“, – šypsosi vynuogių augintojas. A.Narbutas sako, kad dar labai atsargiai lietuviškų vynmedžių perspektyva domisi ir „Anykščių vynas“, tačiau kol kas jų pasiūla nedidelė, o gaminti tektų pristatyti iš karto mažiausiai 25 tonas. Lietuviškų vynuogių perspektyva šiandien intensyviai rūpinasi krašto vynuogių augintojų asociacija, įsteigta praėjusiais metais.
„Žinoma, kol lietuviškų vynuogių sveikas vynas atsidurs ant pietų stalo, nutekės dar labai daug vandens“, – neturi iliuzijų ponas Alfonsas.
Anot jo, be uogakrūmių auginimo, aklimatizavimo, dar reikės rūpintis tokiais neromantiškais dalykais, kaip, pavyzdžiui, sandėliavimo patalpos ir panašiai.
„Taigi iš anksto tenka dairytis pagalbininkų“, – sako jis. Kartu su tėvais gyvenantis Narbutų sūnus Arūnas, anot vynuogininko, yra „dar stebėjimo fazėje“ – tik trauko pečiais, kai tėvas aiškina, jog net nuo itališko augalo poskiepio kinta visos uogų savybės.
Žinoma, desertines veisles mielai doroja visa sūnaus šeimyna.
Penkmečio planas
Kai vynuogininkas savo augalais „apgriozdino“ visą jaukų namų kiemelį, pono Alfonso žmona, kaip ir kiekviena žmona, retkarčiais papriekaištaudavo. Tačiau kai tos augalijos namuose susikaupė per daug – o dar sunkmetis atėjo, – gyvenimo draugė buvo visai laiminga, kai vyras dalį jų savaitgaliais pradėjo gabenti į Panevėžio žemdirbių turgų.
Pono Alfonso augalai tapo labai paklausūs dėl plataus asortimento, paslaugaus prekeivio būdo, mokėjimo maloniai bendrauti. Be to, jis visada duoda vertingų patarimų apie skirtingų augalų rūšių auginimą ir net vaisių perdirbimą.
Darbščiam žmogui niekada neteks skųstis nedarbu, nes žemėje net ir didžiausiu sunkmečiu gimsta vaikai, paaugę kuria savo namus ir jų aplinką – nebenori tūnoti sovietinių laikų būsto daugiabučiuose. Ne paslaptis, kad Lietuvoje tikrų augalų žinovų yra dar mažai, sodybose auga prastos vaiskrūmių rūšys, naujovėmis ne visi domisi. Todėl turbūt augalų prekeivio moralinė pareiga ir yra parduoti tik naujausią ir geriausią veislę, nes taip ne tik užsidirbama. Tai yra prasminga, įdomu, džiugu ir teikia pasididžiavimą.
Bendraujant su ponu Alfonsu buvo labai malonu matyti jo sodelyje augančias net kelių veislių šilauoges, kultūrines bruknes, lazdynus, neregėto dydžio rudenines avietes, abrikosų bei persikų medelius ir kitus retus augalus.
Atsisveikindamas A.Narbutas pažadėjo po penkerių metų pakviesti pasižiūrėti jo išvestų naujų vynuogių veislių kolekciją. | 
