 Živilė Rancovienė
Jaunas ir savo veikla, ir muzikantų amžiumi „Ėriškių Brass“ pučiamųjų orkestras neturi provincijos kolektyvo kompleksų. Priešingai – puoselėja ambicijas tapti vienu geriausių orkestrų ne tik savo rajone, bet ir visoje šalyje.
Trimitininko Sauliaus Buitvydo vadovaujamas Panevėžio rajono Upytės seniūnijos Ėriškių kultūros centro vaikų varinių pučiamųjų instrumentų orkestras susikūrė 2006 metais. Dabar kolektyve groja 20 vaikų nuo dešimties iki šešiolikos metų. Didesnę jų dalį sudaro mergaitės.
Stebina pasiekimais
Šio jauno kolektyvo pasiekimus galima būtų vardyti ilgai: sėkmingai dalyvauta pučiamųjų orkestrų festivalyje „Provincijos dūdos“, Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“, Panevėžio, Kauno ir Kėdainių rajonų meno ir sporto šventėje „Nevėžio vasara“, dešimtojoje Panevėžio apskrities meno ir sporto šventėje „Aukštaitijos spalvos“, antrajame Europos jaunimo „Brass Band“ festivalyje, dvyliktojoje Žemaičių dūdų šventėje, Panevėžio apskrities meno ir sporto šventėje „Aukštaitijos spalvos“.
Ypač sėkmingas debiutas devintajame Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate... Ir visa tai – vos dvejų metų darbo rezultatas.
„Ėriškių Brass“ dirigentas S.Buit-vydas neslepia: tik pašėlęs muzikuoti norinčių jaunuolių užsispyrimas suteikė galimybę per tokį trumpą laiką pasiekti tokių puikių rezultatų.
Įvaldęs kaprizingą instrumentą
Pats S.Buitvydas muzikuoti pradėjo dar vaikystėje. Didžiausia paskata buvo senelio Justino, kurio jis neteko labai anksti – būdamas vos penkerių, – atminimas.
Liko labai ryškių prisiminimų, kaip senelis – išmoningas kaimo muzikantas – energingai traukdavo senovišką armoniką, vadintą „peterburgska“, o gyvybinga melodija tarsi liedavosi per gimtojo kaimo laukų platybes. Šis instrumentas berniukui atrodė kaip neįminta mįslė. Ją jis pasižadėjo būtinai išnarplioti užaugęs.
Šiandien jaunas muzikas, dirigentas prisimena, su kokiu pakilimu kibdavo į darbą, kai gaudavo išbandyti slaptingąjį instrumentą.
„Liko labai ryškūs prisiminimai ir dar vaikiškas suvokimas, kad muzika yra vienas iš žemės stebuklų, prie kurių „prisikasti“ nėra nei labai lengva, nei paprasta“, – šypsosi S.Buitvydas.
Dirigentas prisimena, kaip nuo vienuolikos metų pradėjo pirmuosius mokslus miesto muzikos mokykloje pas vieną iš ryškiausių pedagogų Vladimirą Glovackį.
Muzikantai žino, kad trimitas yra pakankamai kaprizingas instrumentas ir su juo reikia elgtis labai atidžiai ir džentelmeniškai. Kruopštumas – pirmasis bruožas, padedantis įvaldyti šį skardaus garso instrumentą.
Baigęs muzikos mokyklą Saulius mokslus tęsė Panevėžio konservatorijoje, o ją baigęs įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dar besimokydamas jaunasis muzikas sėkmingai dalyvavo dviejuose respublikiniuose konkursuose.
Mokydamasis akademijoje S.Buitvydas susidraugavo su savo pedagogu Mykolu Kumpiu – vienu iš tų menininkų, kurie savo sekėjus – studentus – užkariauja nuoširdžiu darbu, konkrečiomis, aiškiomis ir tiksliomis pastabomis.
Baigęs mokslus sostinėje, S.Buitvydas gavo laisvą diplomą ir sugrįžo į Panevėžį, pradėjo dirbti „Panevėžio garso“ orkestre. „Aš ir mokiausi tiktai tam, kad vėl sugrįžčiau gimtinėn“, – prisipažįsta jis.
Atėjus profesinei brandai, jaunasis muzikas panoro turėti savo orkestrą.
Vedami aistros muzikuoti
Nors senelio dvasia pasėjo S.Buitvydo širdyje nenumaldomą norą siekti aukščiausio ir geriausio rezultato, tik likimas ir sėkmė padėjo jaunam dirigentui rasti ir suburti tokį veržlų jaunimo būrį.
Vadovas džiaugiasi, kad šiandien jo kolektyve, be dvidešimties grojančių muzikantų, yra dar ir grupelė būsimųjų „Ėriškių Brass“ orkestrantų. Kolektyvą remia Anglijos orkestras „Lydbrook Band“.
Pradžia lengva nebuvo – teko įdėti labai daug darbo, nes visi, panorę lankyti orkestrą, neturėjo muzikinio pasiruošimo – net nepažino natų. Taigi didžioji darbo dalis buvo individualūs užsiėmimai.
„Beveik visi iš pradžių pradėdavo pūsti altą, – pasakoja vadovas. – Vėliau instrumentus teko keisti ne tik pagal norus, bet ir pagal lūpų formą bei kitas galimybes.“
S.Buitvydas mano, kad renkant instrumentą vienas svarbiausių veiksnių turi būti besimokančiojo noras, kuris kuo puikiausiai nugali nedidelius neatitikimus.
Vadovo lankstumas turbūt ir lėmė tai, kad per tokį neįtikėtinai trumpą laiką pasiekta solidžių rezultatų.
Vadovas S.Buitvydas teigia, kad „Brass Band“ sudėties orkestrą rinkosi dėl patogumo, skambėjimo spalvos, didesnių tembro galimybių. „Mažiau problematiško derinimo“, – paaiškina.
Daug dėmesio dirigentas sako skiriantis repertuaro parinkimui ir pirmenybę teikiantis nacionalinei muzikai – ji esą artimiausia prigimčiai.
Visi šie dalykai veikiausiai ir lėmė tai, kad jau po pirmų darbo metų orkestras įstengė dalyvauti čempionate. Šiais metais Panevėžyje A kategorijos orkestrų pasirodyme ėriškiečiai iš vienuolikos kolektyvų buvo antri.
Žinoma, ne paskutinė varomoji jėga buvo ir jaunatviškas kolektyvo užsidegimas pirmauti. O pasirodyti tikrai yra prieš ką – juk dūdų orkestrai yra beveik kiekvienoje Panevėžio rajono seniūnijoje. S.Buitvydas drąsiai teigia, kad jo „Ėriškių Brass“ muzikantai – vieni iš keturių geriausių rajono kolektyvų.
Apie savo pūtikus vadovas sako taip: „Visi geri, tačiau visi unikalūs savo asmeninėmis savybėmis, tvarkingi, labai norintys koncertuoti, į orkestro veiklą įsikibę su neįtikėtinu užsidegimu. Tai vaikai, kurie jei įkimba, tai jau ir nebepaleidžia. Taigi man tiesiog pasisekė. Vaikai taip įgudo, kad jau net bendrauti su bet kuo nebenori – duok jiems pačius stipriausius ir įdomiausius!“ | 
