 Živilė RANCOVIENĖ
Panevėžio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Arūnas Blaževičius pasidžiaugė, kad šiemet rajone ugnis šėlo mažiau, tačiau ragina likti budrius, nes nelaimės ateina neįspėdamos.
Turintis daug šio itin specifinio darbo patirties, A. Blaževičius tikina, kad viršininkaudamas kartais pasigendantis paprasto ugniagesio darbo kasdienybės, susijusios su rizika, greita reakcija, kitaip sakant, – su adrenalinu, vyriška stiprybe bei jėgų patikrinimu.
Rūpesčių per akis
„Pasiilgstu, ir tiek. Juk ramybė, kaip ir stovintis vanduo, neretai veiklos žmogui kelia nuobodybę.“ Žinoma, tai netiesa, nes iš pasakojimo darosi vis aiškiau, kad kasdienių rūpesčių nepritrūksta. Atsakingą darbą ponas Arūnas pradėjo dirbti 1996 metais, kai jam buvo patikėtos Gegužinės ugniagesių komandos viršininko pareigos. O nuo 1999-ųjų jis jau Panevėžio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas, kuriam pavaldžios visos aštuonios rajono ugniagesių komandos, vykdančios įvairiapusę veiklą.
Valdininko ūkinė veikla labai plati: tenka rūpintis ir tokiais proziškais dalykais, kaip degalai, šildymas, transportas, inventorius, speciali apranga ir kita. „Beje, ugniagesio apranga, prilygstanti koviniams drabužiams, ne tik saugi, bet ir brangi – pigiausias komplektas kainuoja per 500 litų, – pasakoja vadovas. – O kad apranga būtų saugi, ji kiekvienam žmogui turi būti pritaikyta individualiai. Ypač tai svarbu ekstremaliose situacijose, kurios, pagal statistikos duomenis, dažnai atsiranda dėl žmogaus neatsakingumo, pavyzdžiui, rūkant lovoje, neretai dar ir gerokai įkaušus.“
Beje, pašnekovas neneigia, kad būtent dėl šios priežasties daug metų Panevėžio rajone gaisrų kildavo daugiausia. Tačiau pasidžiaugė, kad šiais metais rajone net dvidešimt penkiais procentais ugnis siautėjo mažiau. Ir tai todėl, kad gerokai mažiau deginta žolės. Mažiau liepsnojo ir aplinkiniai miškai, nes vasara buvo dosni ne tik grybų, uogų, užteko ir drėgmės.
A. Blaževičius dar primena tokią lyg ir smulkmeną, į kurią galbūt ne visi atkreipia dėmesį, ypač jauni rūkaliai: dauguma šiuolaikinių cigarečių, nebeužtraukus dūmo, neužgęsta tol, kol visiškai nesudega. Ši rūkalių patogumui išrasta naujovė neretai tampa pražūtinga. Beje, prieš pradedant dirbti nauji ugniagesiai yra intensyviai mokomi, tam tikslui net dešimt dienų darbuojasi po aštuonias valandas. Taip išmoksta greitai iš žinomų artimiausių telkinių paimti vandenį. Be to, jie iš anksto patikrina, pro kur galima važiuoti.
Vadovas tikina, kad nebe laikas šunis šerti, kai kompanija skuba į medžioklę.
Tokia realybė
Ponas Arūnas, važinėdamas po apylinkes, džiaugiasi, kad gyvenimas Lietuvoje gražėja, pakelėse daugiau dirbamų laukų, ūkininkai stengiasi laiku aparti žemę ir gauti išmokas. O kai žemdirbiai stiprėja, gražėja gyvenimas, rodos, net pati gamta tampa šviesesnė, už deklaruotą žemę gautos išmokos atveria daugiau galimybių, mažėja žemdirbių gyvenimo kontrastai, mažiau laiko lieka girtauti ir rūkyti, ypač lovoje. Deja, laikui bėgant atsiranda ir naujų negatyvių reiškinių: iš pavydo turtas padegamas tyčia, tarsi grybai po lietaus kaimuose priviso vagišių. Pastarieji nors sienas palieka, o keršto apakinti žmogėnai su degtukų dėžute rankose nepalieka nei būsto, nei automobilio, jiems nerūpi, kad be pastogės lieka vaikai, seneliai. Padegimą mūsų žmonės atpažįsta iškart, neretai net neįgudusi akis mato, kada pastatas užsidega iš lauko. „Taigi mes, ugniagesiai, neretai ryškiausiai suvokiame liūdną šių laikų Lietuvos dvasią.“
Pašnekovo tikinimu, kaimo sodybose daug nelaimių būna ir dėl netvarkomų kaminų. Dabar jie net netikrinami. Ir dar primena, esą ir ši bėda – dėl pinigų stygiaus, nors nesutvarkyti kaminai gali pridaryti nepalyginamai didesnių nuostolių.
Labai dažnai pleška negyvenamos sodybos, kuriose įsikūrę benamiai, nes jie šildosi prie lauželių arba rūko, aplinkui mėtydami degančias nuorūkas. Bet kur laužus susikuria ir vėlyvo rudens grybautojai, nors urėdijos miškuose yra paruošusios saugių laužaviečių. Tačiau sudegusios pavėsinės – tik piktų rankų darbas.
Žmonės nuo kaimo bėdų taip sudirgę ir įtarūs, kad ugniagesiai gelbėtojai sulaukia ir nepagrįstų pranešimų.
Pavyzdžiui, vakare, kad mažiau trukdytų kaimynams, kaimo sodybos šeimininkai degina nukarpytų medelių šakas, o pravažiuojantys piliečiai skambina ugniagesiams, kad gali kilti gaisras.
Atvykę ugniagesiai suglumę – nei nusijuokti, nei pykti už sugaištą laiką ir tai, kad pakeleivis norėjo gero. Žinoma, kur kas blogiau, kai buvo padeginėjami kaimų sąvartynai, jau nekalbant apie padangas. Mat nudegus gumoms, lieka metalinės liekanos, kurias galima parduoti. Pradėjus naikinti sąvartynus, neliko ir problemos.
Pašnekovas pasidžiaugė, kad per visą vasarą miškai yra stebimi iš patogių apžvalgos postų, įrengtų Stumbriškyje ir Gegužinės kaime. Iš aštuonių komandų, kurių kiekvienoje yra po devynis darbuotojus, neretai į pavojaus signalą suvažiuoja net keletas gaisrinių mašinų.
„O tai jau daug geriau, negu nieko“, – juokauja A. Blaževičius, primindamas, kad tegul jau geriau vienu daugiau, negu pavėluojama, nes įsisiautėjusi ugnis savo pragaištingą darbą dirba labai greitai.
Valdo pinigų ir darbų stygius
Viršininkas neslepia: šiuo metu, padėčiai pagerėjus, ugniagesių tarnyboje yra net keturi laisvi etatai. Todėl, kad trūksta pinigėlių. Pasidžiaugė, kad šiemet dar nė vienas darbuotojas nebuvo išleistas nemokamų atostogų. Metai eina į pabaigą, tačiau taško padėti esą dar negalima, nes gyvenimas kartais ir paskutinę minutę pateikia siurprizų. Dar neįmanoma apskaičiuoti net ir benzino sąnaudų. Žūčių šių metų rajono gaisruose būta nedaug. Tačiau buvo, kad gyvybė išgelbėta net ekstremaliomis sąlygomis. Nors atlyginimai nedideli, ugniagesių netrūksta. Didelis privalumas, anot viršininko, yra tas, kad ugniagesiai pagal grafiką dirba kas ketvirtą parą, todėl laisvadieniais dar susiranda kitokio papildomo darbo. „Juk visą laiką tik gesinant gaisrus susidaro lyg ir ekstremalios sąlygos, – sako ponas A. Blaževičius, kad bet kuriuo atveju gaisrų gesintojas turi būti nepriekaištingos sveikatos – turi pereiti sustiprintą medicininę komisiją, žinoti darbų saugą, nebijoti aukščio. Ir tvirtina, esą pirmasis išvažiavimas būna baisiausias. Jau kurį laiką gesinti gaisro važiuojama tiktai dviese, nes taip ne tik ramiau, bet ir lengviau išvengti netikėtumų. O jų būna: kartą vairuotojas vos keletą metrų į patogesnę vietą patraukė mašiną, o po kelių sekundžių į buvusią vietą nuvirto galingas medis. Būna, kad žiemą, kai sniegu užversti keliai, šiaip taip prisikasę ugniagesiai gaisravietėje randa tik pelenus. Beje, kontrolė visapusiška: visi pokalbiai įrašinėjami, žymimos išsiuntimo ir sugrįžimo valandos. Visos mašinos iš anksto aprūpintos vandeniu.
Kiti darbai ir šventės
Vadinamoji šv. Florijono diena gegužės 4-ąją yra didžiausia profesinė ugniagesių šventė. Į ją susirenka visi gaisrininkai. Aplanko Florijono paminklą, stovintį Raguvos miestelio skverelyje, prisimena gražią senovinę legendą, pamini visus Lietuvos Florijonus, kurių Lietuvoje tėra kokie penki, kai kurie, anot pašnekovo, yra dar smetoniniai. Šiuo metu Florijonų tradicijos vėl grįžtančios į kaimų būtį, jie tampa žavia puošmena Lietuvos kaimų sodybose. Nauji kuriami pagal senovinius modelius. Šia tema dailininkai jau kuria suvenyrus.
Įdomiausia, kad gaisrininkai mielai dirba ir kitokius darbus, ypač tada, kada tenka pagelbėti į bėdą pakliuvusiam kaimiečiui. Iš vieno šulinio teko traukti įkritusią ir baisingai persigandusią ožką bei nuraminti vieną močiutę, kuri ir sugalvojo išsikviesti gaisrininkus.
Beje, paprašius pono viršininko išvardyti kelių šauniausiųjų pavardes, griežtai atsisakė motyvuodamas, esą visi šaunūs, kad tai lemia profesija, kitokie jie net ir negalėtų būti.
Jie niekada nėra atsisakę padėti, net yra nukrapštę vapsvų lizdus, kurių pastaraisiais metais rajone buvo kaip niekad daug. Šie vabzdžiai tokie pikti ir nenuspėjami, kad tik su ugniagesio kostiumais buvo drąsu prie jų prisiartinti. Ugniagesių vadas juokavo, kad per vapsvų gausybę vyrams teko išsiugdyti šių padarų sudorojimo metodiką.
Šį pavasarį, kai kaimuose kilo potvyniai, iš apsemtų rūsių gaisrininkai pumpuodavo vandenį. Pagelbėdavo ir tada, kai per gilaus sniego pusnis prie ligonio negalėdavo privažiuoti greitosios pagalbos automobiliai.
Gaisrininkų vadas tikina savo vyrams švenčių proga mielai išdalytų premijas, bet, deja, tas madingas žodis „sunkmetis...“ |
