 Živilė RANCOVIENĖ
Naujamiesčio kaimo gyventojas, dailės dalykų mokytojas Dalius Dirsė sako, kad nūdienos kaimas niekuo nesiskiria nuo miesto. Be to, kaimo gyventojai motorizuoti, jiems pasiekti miesto kultūrą yra vieni juokai.
Pašnekovas paaiškina, kad nėra jokios klaidos jo gyvenamąją vietą pavadinus kaimu, nes Naujamiesčio kaimas yra tuoj už Nevėžio, greta visiems žinomo Naujamiesčio miestelio. Iš Panevėžio su šeima į kaimą dailininkas atsikėlė prieš gerą dešimtmetį, kai seną sodybą paveldėjo iš žmonos senelių.
Tikrai gyvena kaime
Šalia apgriuvusių pastatų buvo likęs senovinis dar paties uošvio iškastas šulinys su švariu vandeniu. Pastatus šeimos galva atstatė pats ir sakė, kad tai buvęs pats mieliausias kūrinys jo, kaip menininko, gyvenime.
Baigęs Šiaulių universiteto Menų fakulteto skyrių ir įgijęs tapytojo specialybę, Dalius Dirsė pradėjo mokytojauti Naujamiesčio mokykloje, čia dėstė net keletą meno dalykų: puikiai valdė ne tik tapymo metodiką, bet buvo gerai susipažinęs ir su meninės drožybos, grafikos, keramikos pagrindais, braižyba ir technologijomis. Toks pedagogo visapusiškumas buvo tikras radinys vietos mokymo įstaigos kolektyvui. Kažkada buvę kurso draugai, dabar sutuoktiniai šiandien jau augina tris atžalas: sūnų Tadą, kuris studijuoja Vilniaus pedagoginiame universitete, ir dvi dukteris – Juliją ir Emiliją. Šios dar kremta viduriniuosius mokslus.
Dalius sako iš visos širdies dėkingas žmonai Daivai, padovanojusiai tris puikias atžalas: „Vieną man, antrą sau ir trečią tėvynei.“
Vaikai ne tik turi puikius namus, romantiškai žodingus gimdytojus, bet ir nuostabią aplinką. Šeima įsikūrusi atokiame vienkiemyje, kuriame nėra jokių tvorų, nes nėra ir jokių kaimynų, kurie triukšmautų, laikytų gyvulius arba lodytų šunėkus. Tikra atgaiva po mokyklos šurmulio, o to labiausiai reikia žmonai, mokyklos direktorei. Nors ji taip pat menininkė – tekstilininkė, jos kūrybą gerokai riboja valdininkės rūpesčiai. „Taigi atokus mūsų būstas yra mūsų ramybės uostas, tvirtovė ir vieta, kurioje popiečiais apsilanko mūzos“, – sako D. Dirsė.
Kūrybinio mąstymo erdvės
Lengvai bendraujantis menininkas prisipažįsta labiausiai vertinantis asmeninę laisvę, filosofiją, psichologiją, diskusijas. Šiuolaikinėje visuomenėje itin pasigendantis žmogaus prisilietimo prie knygos, gerbiantis savo kalbą ir nepakenčiantis neraštingų rašeivų. Mėgstančio polemizuoti mokytojo įsitikinimu, jeigu jau prasižioji, tai nereikia taukšti niekų, kaip dažnai pasitaiko daug tarškantiesiems. D. Dirsė vertina gerai nusiteikusius darbščius žmones, sukeliančius tik teigiamas emocijas, ir privengia neturinčiųjų humoro jausmo. Sveikai gyvenantis ir sportuojantis pedagogas prie namų esančioje gilioje kūdroje kasdien maudosi, nepaisydamas oro permainų, o atsigaivinęs dar labiau linksta į teigiamo mąstymo laisvę su stiproku bohemiško gyvenimo prieskoniu.
„Diskutuodamas galiu prišnekėti visokių įmantrybių, tačiau stengiuosi pašnekovo neįžeisti. O apskritai esu labai praktiškas žmogus“, – sako mokytojas. Dar tikina, kad kiekviena diena mokykloje atimanti dalį energijos, ypač pavargsta balso stygos. Gi po pamokų savo nuošalioje sodyboje jaučiasi gyvenantis erdviai, plačiai ir oriai. Tada apimanti vidinė palaima, tad ramiai sėdantis prie molberto.
Mėgsta eksperimentuoti
Nuo kasdienybės vyras atsipalaiduoja tik kurdamas, atkakliai ieškodamas savitumo ir dar negirdėtų dalykų. Sako tada pasineriantis į kitą būseną, tarsi į kitą drabužį. Nestokojantis vaizdingo žodžio pašnekovas tikina mokykloje organizuodamas plenerus tiek mokiniams, tiek mokytojams mėgstantis parinkti subtilų ir įdomų motyvą, kuris būtų šviežias, nenusibodęs, šiuolaikinis ir būtinai turėtų sąlytį su tikrove.
Pasak D. Dirsės, dabarties kaimas niekuo nebesiskiria nuo miesto, nes daugelis gyvena kaime, o dirba mieste arba atvirkščiai. Nebesiskiria ir menininkų temos. Dailininkai jas renkasi pagal kūrybos stilių. Pašnekovas vienodai vertina ir dailininkus mėgėjus, ir profesionalus. Svarbiausia – talentas. Ir priduria, kad vadinamasis kičas šiandien suprantamas kitaip. Kiču dailininkas vadina neskoningą, prastą pasirinkimą. Jo gali būti visur, net ir aprangoje ar pasaulėžiūroje, net mąstyti įmanoma kičiškai.
Kičas kartais tampa tiesiog gyvenimo būdu. „Pasakysiu trumpai: kiču vadinu paprasčiausią neskoningumą. Kas kita yra srovė, vadinama dadaizmu, ji tarsi primena vaikišką tapybą. Ši srovė tampa vis populiaresnė, kai kuriose šalyse net vadinama tradicine. Pasaulyje viskas kinta. Tą matai net ir savo kūryboje, kada po kurio laiko savo paties darbą maga pertaisyti. Tai labai priklauso ir nuo būsenos.“
Dailininkas pasidžiaugė, kad Panevėžio rajono parodų salės, prasidėjusios nuo Naujamiesčio dailės galerijos, šiandien dygsta lyg grybai po lietaus. „Šia bacila jau užsikrėtę kone visi kultūros centrai: mažos galerijos veikia Ramygaloje, Krekenavoje, Paįstryje, Vadokliuose, Velžio gimnazijoje. Pastaroji turi net pavadinimą – „Baltoji niša“. |
