 Sandra MIŠKINIENĖ
Daugelyje rekomendacijų, kaip atsikratyti antsvorio ar palieknėti, beveik neišvengiamai randama eilutė: „Nevalgykite po 18 valandos!“ Bet kodėl?! Ir kas pirmasis šią taisyklę sugalvojo?
Šis pasiūlymas pirmąkart nuskambėjo iš žmonių, vadinamų bioritmologais, lūpų. Paskui jį pasigavo jau visi kiti. Sugrįžimas į akmens amžių
Motyvas teigti, jog valgyti po 18 valandos baisiai nesveika, visada paremiamas tais pačiais teiginiais: esą žmogus – dieninis gyvūnas, mūsų organizmas aktyvus tik nuo saulėtekio iki saulėlydžio ir pan.
Ką gi, tai tikra tiesa. Deja, tik su tam tikromis išlygomis, – ši tiesa idealiai tinka žmonėms, gyvenusiems vidutinėse platumose prieš dešimtis tūkstančių metų.
Pirmiausia, žmogus – gyvūnas, mokantis labai gerai prisitaikyti. Pavyzdžiui, atradę ugnį mes pradėjome medžioti bei dirbti kai kuriuos darbus ir tamsiuoju paros metu. Trumpai tariant, evoliucionavome. O evoliucionuodami išmokome naujų amatų – net atsirado naujų kraujo grupių, nors anksčiau tebuvo viena. Tai kodėl didžiai gerbiami bioritmologai lig šiol lygina mus su pirmykščiais žmonėmis ir atsisako pripažinti, kad dabar egzistuoja keli mūsų tipai – taip pat ir naktinis?
Jei teiginys, kad mūsų organizmas aktyvus tik nuo saulėtekio iki saulėlydžio, teisingas, ką daryti gyventojams tų karštojo klimato šalių, kur įprasta miegoti dalį nakties ir dalį dienos? Ir jeigu jau žmogus – dieninis gyvūnas, kaip gyventi tolimojoje Šiaurėje, kai atėjus poliarinei nakčiai saulė nepakyla virš horizonto nuo 23 dienų iki pusmečio? Visą tą laiką miegoti?!
Sveikuoliai liesi nebūna
Žinoma, nei prie pusiaujo, nei Šiaurėje niekas dėl kitokio dienos ir nakties ciklo neserga ir netunka. Be to, kodėl paskutinis paros metas, kada galima pavalgyti, yra būtent 18 valanda? Apskritai: kuo čia dėta saulė? Juk žiemą ji leidžiasi anksčiau, vasarą – vėliau. Vadinasi, 18 valanda veikiausiai yra vidurkis visiems metų laikams.
Ko verti tokie „vidurkiai“, galime spręsti kad ir pagal kūno svorio lenteles. Jose nurodytas tariamai idealus kūno svoris smulkių kaulų asteniško sudėjimo žmonėms dažnai būna per didelis, o stambių kaulų hiperstenikams – per mažas.
Tai, ką bioritmologai vadina savo teiginių įrodymais (esą žiemą mūsų organizmas „miega“, o ir saulė leidžiasi anksčiau, todėl ir stambėjame), verčia medikus gūžčioti pečiais. Jie pratę prie moksliškesnių paaiškinimų, kodėl šaltuoju metų laiku priaugame svorio, remdamiesi tuo, kad žiemą mes valgome mažiau žalumynų, gauname mažiau vitaminų, o avitaminozė ir nesubalansuota mityba neišvengiamai sukelia medžiagų apykaitos sutrikimų. Be to, spalvų gama žiemą būna labai blanki, dominuoja balta ir pilka. Tai daugeliui žmonių sukelia depresiją, o kai mes nusiminę, neretai paguodos ieškome maiste.
Žiemą gerokai daugiau laiko praleidžiame uždarose patalpose, todėl mums stinga judėjimo. Ir, savaime suprantama, susiduriame su šalčiu, o šaltyje žmogaus organizmas stengiasi išsaugoti riebalus, kad apsisaugotų nuo šalčio. Todėl tarp sveikuolių „ruonių“ liekni žmonės yra tikra retenybė.
Kančios dėl dietos
Tačiau pagrindinis įrodymas, jog bioritmologų rekomendacijos nevalgyti po 18 valandos yra, galima sakyti, visiškas kliedesys, – tai ignoravimas žmonių pasiskirstymo į tipus: vyturius (visiškai atitinkančius bioritmologų propaguojamą idealą), pelėdas (jų didžiausio aktyvumo laikas – vakaras ir naktis) bei balandžius (lengvai prisitaikančius prie bet kokio gyvenimo ritmo).
Dauguma dietų ir lieknėjimo metodų kažkodėl idealiai tinka būtent vyturiams. Pelėdoms jie beveik niekada neturi jokio poveikio (arba dar blogiau – veikia priešingai).
Pabandykime apžvelgti įprastą vyturio gyvenimo dieną.
Tokio tipo žmogus nubunda 6 valandą ryto puikiai išsimiegojęs ir pailsėjęs. Nuo pat ankstyvo ryto visos jo organizmo sistemos veikia visu pajėgumu, todėl vyturys lengvai (ir dažnai net su malonumu ir be didelio susierzinimo) daro mankštą, pusryčiauja su pavydėtinu apetitu ir traukia į darbą. Dieną – pietauja, maždaug 18–19 valandą vakarieniauja. 22 valandą vyturys jau ima knapsėti nosimi, o 23 valandą saldžiai užmiega. Tuomet nuo paskutinio vyturio valgymo būna praėjusios 4–5 valandos.
Žmonių pelėdų gyvenimas jau visiškai kitoks.
Nubudusi iš ryto (arba dieną), pelėda, nepriklausomai nuo to, išsimiegojo ar ne (nors antrasis variantas dažnesnis), nė kiek nesijaučia pakylėta – nei dvasiškai, nei fiziškai. Taip yra dėl to, kad pelėdos organizmas dar miega. Tad ir fizinius pratimus iš pat ryto pakenčia itin sunkiai, o po jų dažniausiai jaučiasi sugniuždytas ir pavargęs.
Laikantis daugumos dietų logikos, pirmasis dienos maistas – t. y. pusryčiai – turi būti sotūs. Tad nors pelėdos rytais beveik visada neturi apetito, norėdamos sulieknėti pareigingai prisikemša skrandį – juk vakare valgyti bus nebegalima! Rezultatas: dar nenubudęs organizmas vangiai virškins maistą (panašiai kaip žmogui pavalgius prieš pat miegą), todėl dalis jo virs riebalų atsargomis. Dar daugiau: dieną pelėdos normaliai pavalgyti negali – juk pats darbo įkarštis, o grįžti namo iki 18 valandos pavyksta toli gražu ne kiekvienai jų. Taigi iš tikrųjų daugelis pelėdų tam tikra prasme lieka be pietų ir be vakarienės.
Užtat vakare pelėdos organizme prasideda tokie pat procesai, kaip vyturio rytą: visos sistemos pradeda veikti didžiausiu pajėgumu, žmogus supranta esąs alkanas kaip vilkas. Organizmas reikalauja maisto, skrandis it pašėlęs gamina sultis, bet veltui – maisto jis negauna ir negaus. Neleidžia bioritmologai!
Normaliu laiko tarpu tarp paskutinio valgymo ir miego laikomos maždaug 4 valandos. Pelėdoms, jeigu jos po 18 valandos nusprendžia nebevalgyti, o miegoti eina, geriausiu atveju, vidurnaktį, tas laikas pailgėja vidutiniškai iki 6 valandų. Jeigu dar prisimintume, kad pelėdos beveik niekada nepietauja ir nevakarieniauja, ir tai, kad „badavimo“ periodas tenka didžiausio organizmo aktyvumo periodui... Taip pelėdos organizmas pradeda dar intensyviau keršyti šeimininkui atliekamais kilogramais.
Nevalgyti irgi reikia su protu
Pabandykite surasti bent vieną žmogų, iš tiesų sugebėjusį numesti svorio vien todėl, kad nevalgė po 18 valandos. Paprastai sėkmingo lieknėjimo formulę sudaro visas kompleksas priemonių: nevalgymas po šeštos valandos vakaro, dietos laikymasis, sportavimas.
Kita vertus, žmogus, pradėjęs riboti maisto kiekį, iš pradžių gana staigiai netenka svorio. Tačiau pakanka sulaukti pirmojo savaitgalio, laisvadienio ar šventinių dienų (o kur dar vakarėliai, gimtadieniai?!), kai visi mes daugiau valgome ir mažiau judame, ir kilogramai vėl ima taip pat sparčiai kauptis, kad kartais net viršija svorį, buvusį prieš dietos laikymąsi. Tuomet jau žmogui nebelieka nieko kito, kaip tik dar labiau imti tyčiotis iš savo organizmo ir rengti iškrovos dienas, suintensyvinti dietą, fizinius krūvius arba... mesti viską.
Paskutinį kartą pavalgyti (savaime suprantama, valgis turi būti nesunkus ir kuo panašesnis į pusryčius) reikia 4–5 valandos prieš miegą, bet jokiu būdu ne anksčiau. Taigi drąsiai valgykite ir po 18 valandos (aišku, jeigu nesate pratę aštuntą vakaro keliauti į lovytę) ir atminkite, kad įvairios dietos, sumažintas dienos racionas, badavimas arba iškrovos dienos yra labai naudingos, jeigu yra sveikatos problemų, bet gali padaryti daug žalos, jeigu bus bandoma tokiomis priemonėmis suliesėti. |
