 PARENGĖ SANDRA MIŠKINIENĖ
Monetų dėjimas prie sumuštos vietos ir šeimos sidabro laikymas trilitryje su vandeniu iš čiaupo jau seniai laikomi anachronizmu. Tačiau gydymo metalais dar niekas visiškai neatšaukė. Tiesa, kiek kitokiomis formomis.
Būdų panaudoti metalą kūno ar dvasios sveikatinimui yra daugybė. Visus juos sąlyginai galima padalyti į dvi dideles grupes: lygiai taip pat, kaip rašoma ant vaistų pakuočių, taip ir ant kai kurių metalų būtų galima užrašyti „vidiniam naudojimui“ arba „išoriniam naudojimui“.
Išoriniam naudojimui
Tai ir yra gydymo būdas, vadinamas skambiu metaloterapijos pavadinimu. Tiksliau, šio žodžio reikšmė yra dar siauresnė – taip vadinamas metalo plokštelių dėjimas prie skaudamos kūno vietos. Pati nekalčiausia refleksoterapija.
Kita vertus, refleksoterapija (t. y. poveikio biologiškai aktyvioms kūno vietoms darymas) yra tikras menas, reikalaujantis virtuoziško tikslumo. Jis gimė Kinijoje I–II a. iki mūsų eros pradžios. Akupunktūroje, pavyzdžiui, jeigu adata nepataikysi į reikiamą tašką, iš gydymo nebus jokios naudos. Tačiau metaloterapija – išimtis. Metalo plokštelių dėliojimą galima patikėti net mažam vaikui: dėl magnetinių laukų veiklos metalas pats ras reikiamą kūno vietą ir „prilips“ prie jos.
Veikiausiai kaip tik dėl to šis metaloterapijos būdas ir yra toks populiarus bei plačiai paplitęs nuo neatmenamų laikų – jį naudojo ne tik kinai. Pavyzdžiui, senovės graikai vario plokštelėmis sėkmingai gydė mėlynes, tinimą, tonzilių uždegimą ir net klausos praradimą.
Beje, varis lig šiol yra favoritas palyginti su kitais metalais. Jo plokštelėmis bandoma įveikti pačias įvairiausias ligas: pradedant anemija ir baigiant skrandžio opalige.
Dar vienas itin populiarus metalas yra plienas: teigiama, kad jis subalansuoja visas organizmo sistemas.
Tačiau brangieji metalai šioje srityje neturi konkurencijos. Tiesa, dažnai pačių pacientų pageidavimu.
Homeopatai tvirtina, kad gydymas auksu geriausiai tinka vadinamojo auksinio tipo žmonėms. Jeigu esate kresnas sangvinikas raudonu veidu, niūrus ir dirglus, kurį kartais net aplanko mintys apie tai, kad gyventi nebeverta, ir kenčiančiam dėl nuotaikų svyravimo, hipertonijos ir kaulų skausmų (sustiprėjančių naktį ir per šalčius), kaip tik atitinkate „auksinio žmogaus“ tipą.
Refleksoterapeutai sako, jog auksas, kaip ir sidabras, gydymui paprastai naudojamas tik tuo atveju, jeigu pacientas atsineša jų plokštelių. Tačiau pripažįsta: būtent gydymas brangiaisiais metalais laikomas veiksmingiausiu. Anot specialistų, auksas tonizuoja, aktyvuoja vienų ar kitų vidaus organų veiklą; sidabras – priešingai, ramina.
Be plokštelių, gydymui gali būti naudojami ir metalo rutuliukai. Tik šis metodas priskiriamas jau ne kinams, o japonams ir vadinamas kitaip – ne metaloterapija, o cuboterapija.
Egzistuoja ir vadinamieji „metaloterapiniai“ drabužiai – šiuolaikinių italų meistrų išradimas. Tai kojinaitės, palaidinukės, antkeliai ir kiti trikotažiniai drabužiai bei jų detalės su įaustomis vario, cinko, silicio gijomis. Bet vilkimi jie ne gydymo, o ligų profilaktikos tikslais. Gamintojai tvirtina, jog cinko ir oksiduoto vario reakcija sukuria silpnas elektros srovės iškrovas, kurios šildo, stimuliuoja kraujotaką, medžiagų apykaitą ir šalina iš organizmo toksinus.
Nemanykite, kad metaloterapija – egzotiškas laisvalaikio praleidimo būdas, neturintis nieko bendra su tikru gydymu. Nes ir tikri gydytojai cistitui, uretritui ar viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti kartais skiria preparatus su sidabru. Esant pūlingoms odos ligoms kai kuriose šalyse naudojamas švino pleistras, o sergant blefaritu, keratitu ar konjunktyvitu – gyvsidabrio tepalas.
Vidiniam naudojimui
Vidinio metalų naudojimo gydymo tikslais istorija dar spalvingesnė. Jau indų Ajurvedoje – „moksle apie gyvenimą“, kuris, anot padavimo, atsirado anksčiau nei pats žmogus, patariama ryti metalus. Panašių patarimų galima rasti ir arabų alchemikų traktatuose, ir I a. prieš mūsų erą senovės kinų medicininiuose metraščiuose. Ir nors šiuolaikiniai mokslininkai kone mojuoja raudona vėliava, įspėdami apie tokių gydymosi būdų pavojus, pasiryžusiųjų valgyti vieną ar kitą metalą, kad tik pasveiktų, užtenka ir mūsų laikais.
Pavyzdžiui, fanatiški sveiko gyvenimo būdo propaguotojai patys verdasi vaistus pagal senovinius receptus – auksu, sidabru ir variu „pakrauna“ vandenį. Paima daiktą iš vieno kurio metalo, gerai jį nuvalo, užpila dviem stiklinėmis vandens ir virina, kol skysčio sumažėja perpus. Likusį geria po 2–3 šaukštelius 3 kartus per dieną.
Ne tokie fanatiški žmonės perka specialius maisto papildus su metalais, bet irgi ne visada žinodami jų poveikį ir, svarbiausia, – organizmo poreikius. Jau neminint nelegaliai įsigyjamų arba iš užsienio atsivežamų preparatų, kuriuose patikrinus apskritai aptinkama sunkiųjų metalų – ir labai nemažais kiekiais.
Gana sparčiai tarp alternatyviosios medicinos propaguotųjų ir gerbėjų plinta aparatai, praturtinantys vandenį sidabro jonais. To pasiekiama ne paprasčiausiai pamerkiant metalą į vandenį ir net ne virinant sidabrą jame, o elektrolizės būdu: per į vandenį panardintus elektrodus paleidžiama nuolatinė srovė.
Tik niekas dar neįrodė, kad toks vanduo yra visiškai saugus.
Suprantama, naudojami metalai ir tradicinėje medicinoje. Tačiau jei kalcio preparatais jau seniai nieko nebenustebinsi, tai anaiptol ne visi žino, jog kai kuriuose populiariuose polivitaminuose galima rasti vario.
Na, o kiekvieno naujo vaisto su brangiaisiais metalais atsiradimas apskritai paverčiamas sensacija. 2003-iaisiais Šiaurės Korėja „sudrebino“ pasaulio žiniasklaidos priemones pranešimu, esą nuo netipinės pneumonijos sukūrė vaistą, kurio sudėtyje yra aukso.
Dar po trejų metų jau Pietų Afrikos Respublika pasiskelbė apie „vilčių teikiančius rezultatus“ kuriant auksinę piliulę nuo AIDS, maliarijos ir vėžio.
Amerikiečiai mokslininkai iš Teksaso teigia sukūrę naują būdą gydyti onkologines ligas auksinėmis kapsulėmis ir infraraudonaisiais spinduliais.
Aukso, taip pat, beje, ir platinos preparatai seniai ir gana sėkmingai naudojami priešvėžinėje terapijoje bei kaip vaistai nuo tuberkuliozės ir astmos. Maža to: mokslininkai prasitaria, kad netrukus jie gali tapti kone pagrindiniu koziriu ir kovoje su artritu, ją medicina kol kas pralaimi. Siekiant atkurti ligos pažeistus sąnarius, artritu sergančiam pacientui arba daromos preparatų su auksu injekcijos, arba gydoma „auksinėmis“ piliulėmis.
Deja, vaistai su auksu reikalauja labai ilgo gydymo kurso ir neretai smarkiai pažeidžia inkstus, kepenis ir kraują.
Bet būdas išnaudoti naudingąsias metalų – taip pat ir brangiųjų – savybes, išvengiant neigiamo šalutinio poveikio, vis dėlto yra. Jį siūlo homeopatija.
Homeopatiniuose preparatuose metalų kiekis labai menkas – tik pėdsakas. Jeigu organizmui jų iš tiesų reikia, jis tuos „pėdsakus“ susiras pats. | 
