 Neringa MARTINKUTĖ
Panevėžio romai ilgisi sovietmečio. Tada esą jie visi turėję darbo, nesijautę antrarūšiais.
Šiandien čigonai tvirtina nesuduriantys galo su galu, nuolat patiriantys diskriminaciją ir patyčias. Iš taboro – tik likučiai
Anot Panevėžyje, Marių gatvėje, gyvenančių romų, šioje vietoje čigonų taboras apsistojęs kone prieš šimtą metų.
„Ir aš čia gimiau, ir mano mama čia užaugo“, – „Panevėžio balso“ žurnalistėms svetingai atvėrusi duris sakė penkias dukteris ir sūnų į gyvenimą išleidusi 53-ejų metų Teofilė Stankevičienė.
Šiandien iš didžiulio taboro belikusios vos penkios šeimos – beveik vienos moterys ir vaikai. T. Stankevičienės teigimu, vieni romai išmirė, kiti vedė kitatautes ir paskui jas iškeliavo. Taborą ištuštino ir emigracijos banga.
Baronas tvarkydavo visus reikalus
Panevėžio čigonų baronas išėjo anapilin prieš du dešimtmečius, o naujo išrinkti nebėra iš ko. „Tai turi būti pats vyriausias, visų romų gerbiamas žmogus, o tokio mes seniai nebeturime. Moterys šioms pareigoms netinka, nes pas mus laikomos nevaldomomis“, – pasakojo ponia Teofilė.
Anot moters, čigonų baronas būdavo taboro aukščiausioji valdžia. Į jį visi kreipdavosi esant kokiam nors ūkiniam ar dvasiniam reikalui. Jis, pasitelkęs kitus vyresnius romus, darydavo sprendimus.
Čigonų baronas buvęs visos bendruomenės moralinis autoritetas – jei kuris narys prasikalsdavo, baronas skirdavo bausmę.
Nubaustajam paprastai tekdavo iškęsti ir kaimynų panieką – niekas su tuo žmogumi kurį laiką net nesikalbėdavo.
„O štai vaikais iki aštuoniolikos metų privalo pasirūpinti motina. Ji turi žiūrėti, kad atžala nekrėstų eibių ir išaugtų doru, sąžiningu žmogumi“, – tvirtino T. Stankevičienė.
Turguje gauna ir maisto
Paklausta, kaip pati dabar begyvenanti, ponia Teofilė tik atsiduso: „Vienas vargas ir nepritekliai“.
Moters būste yra virtuvė ir vienintelis kambarys. Jame nežinoma kaip telpa pati Teofilė ir dar dvi dukterys Ona ir Ženia su vaikais.
„Mūsų visų invalidumo pensijos sudaro apie devynis šimtus litų, o už šį valdišką butą sumokame 250–300 litų. Ko nors apsivilkti išgalime gal porą kartų per metus, ir tik iš padėvėtų drabužių parduotuvės“, – guodėsi T. Stankevičienė.
Pasak čigonės, dar kiek ji prisidurianti iš būrimo. Burti einanti į turgų, ten gaunanti ne tik pinigų, bet ir maisto.
„Ką valgysime šiandien? Dar nežinau. Keliausiu užsidirbti turgun. Mane ten prekeiviai pažįsta – kas mėsytės, kas bulvių duoda“, – prisipažino sunkaus gyvenimo susendina moteris.
Pas mamą – ir parūkyti
Tą rytą užėję pas ponią Teofilę radome ir vieną iš jos dukterų 31-erių Oną Stankevičiūtę su savo mergaitėmis, tačiau netrukus garsiai čigoniškai čiauškėdamos su atžalomis čionai įgriuvo ir Ženia bei Kalda. 33-ejų metų Kalda su vaikais gyvena J. Janonio gatvėje, Savivaldybės skirtame bute.
„Kur buvus, kur nebuvus aš visada skubu pas mamą. Susirenkame visi, arbatos išgeriame, cigaretę surūkome. Čigonams šeimos ryšys labai svarbus“, – tvirtino K. Stankevičiūtė.
Ir iš tiesų dukterims suėjus į krūvą netrukus ėmė garuoti arbatos puodeliai, pakvipo tabako dūmais.
Namai baigia sugriūti
Į klausimą, kaip verčiasi viena net su šešiais vaikais, 31-erių metų Ona Stankevičiūtė sakė, kad jos šeimos pajamos sudėjus invalidumo pensiją, socialines pašalpas bei išmokas už vaikus per mėnesį siekia apie 2300 litų, o už butą mokanti nuo dviejų iki pustrečio šimto litų.
„Kai gaunu pašalpas, tuojau pat vaikams priperku maisto. Ne visada jo užtenka visam mėnesiui, tada einu skolintis iš mamos.
Dar neturiu ir malkų. O vaikai pavalgo ir mokykloje ar darželyje. Kadangi esame socialiai remtini, darželyje už mažylius moku tik po vienuolika litų“, – skaičiavo jauna čigonė motina.
Pasak O. Stankevičiūtės, jei turėtų atliekamų pinigų, pasiremontuotų butą.
O tvarkytis verkiant reikia – ir krosnis sugedo, ir grindys įlūžusios, ir pro kiauras duris vėjai švilpia, o anądien pro stogą liūtis visus namus apliejo. Miesto valdžia į prašymus ką nors pataisyti atkertanti, jog neturi pinigų.
Čigonams kiša prasčiausius būstus
Taip pat niekur nedirbanti 25-erių Ženia Stankevičiūtė viena augina tris vaikus. Jų pajamos – 1100 litų per mėnesį. Į šią suma įeina Ženios invalidumo pensija, socialinė pašalpa bei išmokos už vaikus.
„Anksčiau iš viso gaudavauu 1580 litų, bet Savivaldybė nurėžė“, – piktinosi jauniausia ponios Teofilės duktė.
Ženios įsitikinimu, valdžiai į romų vargus nusispjauti. „Mes jai ne žmonės, o tarsi kokie žvėrys. Mamai pasiūlė išsikraustyti į kitą butą – jo būstu negalima pavadinti: langų nėra, grindys išpuvusios. Lietuviams tikrai tokių nesiūlo, duoda normalius. Mamos ten neleisiu, eisiu pati“, – kalbėjo Ž. Stankevičiūtė.
Pasak moters, čigonai Panevėžyje ignoruojami daugelyje valdiškų įstaigų. „Neseniai su smarkiai karščiuojančia devynių mėnesių dukrele nuėjau į polikliniką, tai prie gydytojos kabineto durų prasėdėjau tris valandas. Niekam nei aš, nei mano sergantis kūdikis nerūpėjo. Sesutė pas daktarę vis kvietė kitus belaukiančiuosiuos“, – skundėsi Ženia.
Jos sesuo Kalda augina penkis vaikučius – trys lanko mokyklą, du – lopšelį-darželį. Šeši žmonės per mėnesį turi prasilaikyti iš pusantro tūkstančio litų.
Lanko ir vienuolė
„Sovietmečiu romams buvo šimtus kartų geriau – ir darbą daugelis turėjo, ir pilnaverčiais žmonėmis jautėsi. Mūsų šeimoje buvo aštuoniolika vaikų, daug mūsų dirbo „Ekrane“, miesto valgyklose. O dabar nei darbo, nei uždarbio. Nėra pas mus narkomanų, tačiau kai kurie romai vis dažniau stikliuką kilnoja“, – liūdnai galvą palingavo ponia Teofilė.
Moteris nepamiršo padėkoti jos šeimą nuolat lankančiai vienuolei Daivai, dar vienai geradarei poniai Vidai.
„Sesuo Daiva lanko mano anūkus, su jais žaidžia, buvo išvežusi į vaikų stovyklą, pasikvietusi pas save į vienuolyną. O ponia Vida ateina pažiūrėti, kaip laikomės, atveža obuolių, kitų lauktuvių“, – džiaugėsi T. Stankevičienė.
Gyventi susidėjus – ne nuodėmė
Paklaustos, o kurgi jų vyrai, jų vaikučių tėvai, Ona, Ženia ir Kalda Stankevičiūtės tik numojo ranka. „Jie mus seniai paliko, kažkur išsidangino, nieko apie juos nežinome“, – choru atsakė jaunos čigonės.
Pasak jų, gyvenimo su vyru nesusituokus romai nelaiko nuodėme. „Čigonų įsitikinimu, antspaudas pase jokios reikšmės neturi“, – tvirtino už savo vaikų tėvų neištekėjusios seserys.
Tada įsiterpė ir motina Teofilė. „Čigonai retai tuokiasi ir su kitataučiais. Aš irgi savo sūnaus žmonos lietuvės nelaikyčiau savo marčia. Todėl, kad ji nemoka mūsų kalbos, nežino mūsų papročių“, – teigė T. Stankevičienė.
Į klausimą, ar daug savo senolių papročių ir tradicijų yra pačios išlaikiusios, Stankevičiūtės neprisiminė nei čigoniškų švenčių, nei čigoniškų valgių. „Švenčiame ir valgome kaip lietuviai: Velykos, Kalėdos, cepelinai, blynai“, – atsakė moterys.
Dainų ir šokių nepamiršo
Tačiau seserims šventas čigonų paprotys, neleidžiantis moterims ar merginoms vilkėti kelnes.
„Jei kelnėta ateisi pas gimines ar čigoną kaimyną, būsi išvadinta paleistuve ir išvaryta lauk. Romams moteris, dėvinti kelnes, yra labai negražu ir nepadoru“, – tvirtino Ona, Kalda ir Ženia Stankevičiūtės. O kaip ilgesingos čigoniškos dainos, temperamentingi šokiai? „Kai užeina liūdesys, imame ir pasidarome sau šventę. Tiesiog be jokios progos. Vakare susikuriame didžiulį laužą ir dainuojame, šokame, kol širdis atsigauna“, – sakė juodaakės Marių gatvės čigonų taboro gyventojos. | 
