 Raimonda Mikučionytė
Kelionė laike šįsyk bus susijusi su istoriniais 1990 metų kovo 11 dienos įvykiais. Praėjo tik dvidešimt laisvės pavasarių – ir daug, ir labai mažai. Jau du dešimtmečius gyvename nepriklausomoje Lietuvoje.
Esame tokie, kokie esame. Niekas neatėjo ir nepakeitė mūsų gyvenimo – kūrėme jį patys. Todėl kaltinti kitų neturime teisės, nes apkaltinti beliktų tik save. Norisi tik pasakyti sau ir kitiems: mylėkime tėvynę, džiaukimės laisve ir būkime budrūs...
Mokėmės gyventi
Prieš dvidešimt metų tuometėje „Panevėžio tiesoje“ galima perskaityti: „Sąjūdžiui laimėjus 1990 metų vasario 24 dienos rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (AT), iškilo klausimas, kaip praktiškai įgyvendinti jo rinkimų programoje deklaruotą siekį atkurti valstybės nepriklausomybę jos tęstinumo pagrindu sovietinės realybės sąlygomis. Buvo prieita prie išvados, kad prieš skelbdama nepriklausomybės atkūrimą išrinktoji AT turės išsilaisvinti iš sovietinės konstitucinės sistemos saitų, kad galėtų veikti kaip Lietuvos Respublikos institucija.
Kovo 10 dieną Vilniuje darbą pradėjo 12-oji šaukimo Lietuvos Respublikos AT pirmoji sesija. Kovo 11 dieną buvo išrinktas Lietuvos Respublikos AT pirmininkas, juo tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tą pačią dieną buvo patvirtintas aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimo“ bei įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo Pagrindinio įstatymo“.
Tą pačią dieną išrinktoji AT, spręsdama Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo klausimus, priėmė teisinius aktus dėl valstybės pavadinimo ir herbo.“
Prieš nebalsavo nė vienas
Tuomet priimant Lietuvai svarbius dokumentus, už šalies Nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124, susilaikė – 6 deputatai. Balsavusiųjų prieš nebuvo.
Panevėžiečiams Atkuriamajame Seime atstovavo penki Aukštaitijos sostinėje išrinkti deputatai: Vytautas Landsbergis, teisininkai Egidijus Jarašiūnas ir Jonas Liaučius, inžinieriai Julius Beinortas ir Rimantas Astrauskas.
Be to, prieš dvidešimt metų paskelbus Kovo 11-osios aktą tuometė Lietuvos Respublikos AT nedelsdama kreipėsi į pasaulio ir TSRS tautas, Lietuvos tautines bendrijas, informavo pasaulio visuomenę apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir pareiškė laukianti solidarumo ir paramos. Tuomečiame „Panevėžio tiesos“ dienraštyje šis kreipimasis buvo išspausdintas 1990 metų kovo 14 dieną. Praėjus dar dienai laikraštyje buvo išspausdintas AT kreipimasis. Jis kvietė Lietuvos žmones santaikai.
Istorijos pamoka
Nuo 1918 metų vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo – jau praėjo 92 metai. Tai buvo ilgas ir tautai labai reikšmingas sąmonėjimo kelias. Iš pradžių buvo dveji metai kovų dėl Nepriklausomybės, po to sekė du dešimtmečiai savos tautiniais pagrindais pagrįstos valstybės kūrimas. Šis laikotarpis leido lietuviams išmėginti savo sugebėjimus, sustiprėjo žmonių pasitikėjimas savimi ir valstybe, įsiterpusia į tarptautinę valstybių bendriją. Lietuvoje įvyko kultūros lūžis – ji suvakarėjo, realizavo savo iniciatyvą, veiklumą, individo teigimą ir asmens atvirumą pasauliui. Lietuviai tapo savo žemės ir savo krašto šeimininkais. Viena karta galėjo laisvai subręsti, savo mokyklose mokytis – ne tik gimtąja kalba, bet ir savo tautine dvasia, nežabojama svetimos priespaudos.
1940–1944 metais valstybę ištiko tikra katastrofa – Nepriklausomybės netektis. Lietuvą paeiliui okupuoja sovietai ir naciai. Žmonėms buvo nepaprastai sunku susigaudyti, kas nutiko su tauta ir jos žmonėmis. Tik sąmoningumas, pasitikėjimas savimi ir pasiryžimas nuo 1945 metų prasiveržė kovoti jau prieš antrąją sovietų okupaciją.
Nuo 1918 metų vasario 16-osios iki 1990 metų kovo 11-osios praėjo 72 metai ir 23 dienos. Tiek suskaičiuota. Iš jų tik 22 metai nepriklausomi. Visa kita – priešinimasis okupacijoms: ginkluota partizanų ir neginkluota rezistentų kova, gyventojų tremtys ir deportavimas, tautos dvasios luošinimas. Tačiau visą laiką ruseno laisvės viltis. Ir ta viltis įgyvendinta 1990 metų kovo 11-ąją.
Nuo tos dienos jau praėjo 20 metų. Valstybei tai – pati jaunystė. Esame laisva, demokratiška šalis. Tačiau tai yra didžiulė visų piliečių atsakomybė, kad dėl laisvės ir Nepriklausomybės turime kovoti ir dirbti kiekvienas ir kasdien. Niekas kitas neateis ir nepadarys to už mus. Esame čia ir dabar, statome ir patys griauname, ką buvome sukūrę. Skaudžiai reaguojame į neteisybę, pykstame, kad kaimynai gyvena geriau. Tačiau norisi priminti, kad kitaip nebus: gyventi reikia ne tik šiandien, bet ir rytoj. Todėl tie laisvės pavasariai turėtų mums priminti, kad, jeigu 1990-ųjų kovo 11 dieną sugebėjome Lietuvoje atkurti Nepriklausomybę, turime ją puoselėti ir saugoti.
Kurti Lietuvą savyje
Šiandien, Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse, nusprendėme pakalbinti pirmąją Panevėžio miesto merę Gemą Umbrasienę, į šį postą išrinktą 1990 metų pavasarį. Kartu su „Panevėžio balsu“ ji prisiminė dvidešimties metų senumo įvykius.
– Ką jums reiškia Kovo 11-oji?
– Diena, po kurios mes pradėjome naują gyvenimą naujoje šalyje: naujai mąstydami, turėdami naujų vilčių ir naujų galimybių.
– Legendinis aktorius Regimantas Adomaitis sakė, kad 20 metų ėjo su laisva Lietuva, o atėjęs iki šios dienos neberado jos. Kaip manote, kodėl tokia neviltis?
– Visiškai suprantu R. Adomaičio ir kitų žmonių nuotaikas, kad šiandien gyvena neviltyje. Pati taip pasakyti negalėčiau jau vien dėl to, kad visada stengiausi būti sąžininga sau ir kitiems. Deja, tokį skepticizmą ir nusivylimą nulėmė ekonominė padėtis. Ekonominė krizė Lietuvą palietė taip, kad atrodo esame nublokšti kelerius metus atgal. Daugybė žmonių liko be pragyvenimo šaltinio. Vyrauja nedarbas. Tačiau gerai prisimenu tuos metus iki 1990 metų kovo 11 dienos. Tai buvo vientisa ekonominė krizė – vien tik prisiminus tuometes parduotuves. Tik ta ekonominė krizė turėjo deficito veidą, o dabartinė – perprodukcijos veidą. Tačiau abiem atvejais ekonomika iškreipta.
Kita vertus, svarstau, kaip taip galėjo atsitikti. Mes iššvaistėme vienybę, tikėjimą savimi ir pasitikėjimą vienas kitu – štai kur bėda. Tačiau jeigu nori ką nors keisti, – o šiuo atveju keisti Lietuvą, – visada turi pradėti nuo savęs. Daryti mažus dalykus, jeigu negali padaryti didelių dalykų. Galvoju, jeigu mes visi būsime tolerantiški, padėsime vienas kitam, pasirūpinsime silpnesniu ir padarysime viską, ką galime padaryti šiandien, tas pasitikėjimas sugrįš. Sugrįš dvasinė pusiausvyra, žmogiškasis orumas. Jeigu norime atrasti Lietuvą, turime ją kurti patys ir prisidėti kasdieniais darbais. Tai taikau sau, politikams, valdininkams, įstaigų vadovams, paprastiems žmonėms. Visiems.
– Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo praėjo 20 metų. Ar prisimenat, kai buvote išrinkta pirmąja Panevėžio mere? Koks skirtumas tada ir dabar, vėl sugrįžus į Savivaldybę?
– Dabar visai kitas nusiteikimas, visai kiti tikslai, uždaviniai. Dvidešimties metų senumo įvykiai įsirėžė giliai atmintį. Juolab kad iškart po rinkimų reikėjo priimti sprendimus, kaip suvaldyti prasidėjusią ekonominę blokadą. Mačiau ir jaučiau, kad žmonės kovo 11-ąją turėjo vilties, kad kovo 12, 13, 14, 15 dienomis gyvenimas pasikeis. Tačiau tai buvo neįmanoma. Prie tų bėdų prisidėjo bėdos dėl energetinių išteklių. Mieste tada veikė dvi gamyklos, kurios negalėjo pertraukti darbo režimo. Tai „Stiklas“ ir „Ekranas“. Labai greitai atėjo ruduo, žiema, ir teko galvoti ne tik apie tas dvi gamyklas, bet ir apie šildymą. Tačiau tai praeitis. Kovo 11-ąją atgavome Nepriklausomybę ir turime, privalome kurti savo gyvenimą.
Dabar mano atėjimas į Savivaldybę kitoks. Sistema veikia pagal parengtus teisės aktus. Tačiau yra kita medalio pusė – ekonominės krizės dugnas. Ir svarbiausia prob-lema – žmonių užimtumas, darbo vietos ir ekonomikos atsigavimas.
– Ko palinkėtumėt panevėžiečiams 20-ojo laisvės pavasario proga?
– Mes kartu dalyvavome Sąjūdyje, visi kartu kūrėme naują nepriklausomą Lietuvą. Ir tada sakiau, kad Lietuva bus tokia, kokią sukursime mes patys. Ir praėjus 20 metų galiu pakartoti tą patį. Sveikinu 20-ojo laisvės pavasario proga ir kviečiu visus dar kartą atrasti Lietuvą savyje ir save Lietuvoje. Turime suvokti, kad už mus niekas geresnio gyvenimo patiems nesukurs. | 
