 Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
Kasmet per pirmuosius metų mėnesius beveik neįmanoma gauti vietos Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje – ji būna perpildyta.
Praėjusios savaitės pabaigoje nevaikštančiai 82 metų panevėžietei pagaliau atsirado lova Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Atsivėrusios pragulų žaizdos buvo pavertusios senutės gyvenimą tikra kančia. Be specialaus gydymo išsiversti jau nebuvo galima, o ligoninėje vietos ilgai neatsirado.
Moterį lankė Socialinių paslaugų centro darbuotojos, tačiau nei žaizdų tvarstyti, nei jokių kitokių gydymo procedūrų atlikti, net kraujospūdžio matuoti socialinės darbuotojos neturi teisės. Jų rūpestis – globa. Slaugos įgūdžių, ko gero, neturi ir močiutei nuolatinį dėmesį skirianti kaimynė. Tad nevaikštančios ligonės kūnas greitai virto viena žaizda.
O atsakymas iš Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, kur ir Socialinių paslaugų centro darbuotojos, ir kaimynė siekė ligonę paguldyti, būdavo vienas: „Vietų nėra. Reikia palaukti“.
Tik po kurio laiko moteris atsidūrė patikimose medikų rankose, yra slaugoma ir gydoma.
Palatos perpildytos
Kaip teigia Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė, kiekvienų metų sausis ir vasaris yra tie mėnesiai, kai ligoninė būna pilnutėlė, vietų gauti beveik neįmanoma.
Pagrindinė to priežastis – ne tik šaltasis metų periodas, kai ir bėdos, ir ligos paūmėja. Svarbiausia tai, kad prasidėjo nauji kalendoriniai metai ir visi, kurie tik turi teisę gauti palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, pradeda plūsti į ligoninę.
„Valstybė suteikia teisę atitinkamomis ligomis sergantiems žmonėms ligoninėje būti slaugomiems 120 dienų per metus. Kartu su naujais metais tą teisę prisimena visų ligonių artimieji, ir norinčiųjų patekti labai padaugėja“, – pasakoja V. Grigienė.
Šiuo metu savo eilės patekti į šios ligoninės palatas laukia apie dešimt žmonių. Ypatingais atvejais guldoma be eilės.
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje dabar gydomi 196 žmonės. Daugumos jų būklė tikrai nepavydėtina – nepagydomi, baisias kančias kenčiantys onkologiniai ligoniai, žmonės, patyrę insultus, sunkias avarijas, su sudėtingais lūžiais.
Žinoma, slaugomi ir senatvine demencija sergantieji. Tačiau, pasak direktorės, kartais atrodo, jog šių žmonių artimieji tiesiog nori perkelti savus rūpesčius ant valdiškų pečių.
Susvetimėję žmonės
Nuprausti, paduoti maisto, vaistų, užkurti krosnį, pakeisti sauskelnes, patalynę – šių dalykų V. Grigienė nevadina slauga. Tai turėtų būti ne slaugos ligoninės, o artimųjų ar socialinių darbuotojų darbas. Svarbiausi Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės rūpesčiai ligoniu visai kiti – gydyti ir slaugyti, o ne prižiūrėti ir globoti. Ir galimybės ne tokios, kokios turėtų būti.
Kasdien su pačių sunkiausių ligų kamuojamais žmonėmis susidurianti gydytoja V. Grigienė mano, kad vis labiau senstančioje visuomenėje visai kitoks turėtų būti ir valstybės požiūris į senelių globą ir slaugą. Jos dabar toli gražu ne prioritetinės.
„Puikiai suprantu ir žinau, kaip sunku slaugyti seną, sergantį žmogų, bet kartais to žmogaus artimieji net nesistengia to daryti. Skubiai veža į ligoninę ir atvirai prisipažįsta norintys pailsėti nuo jo“, – sako direktorė.
Globos namuose, slaugos ligoninėse dirbantieji geriausiai mato vis didesnį žmonių susvetimėjimą. „Kol žmogus dar paeina, gali padėti, saviesiems jis reikalingas, bet kai staiga jėgos išsenka, elgesys pakinta, tuoj stengiasi išvežti jį į ligoninę. Palieka ir kartais net nelanko. Staiga visi tie žmonės tampa vieniši, jau ir artimųjų nėra arba jie negali globoti. Tad ir ligoninėje vietų nebelieka“, – pasakoja gydytoja.
Jos įsitikinimu, jau nuo mažens būtina ugdyti pagarbą senatvei, diegti pareigos, atsakomybės jausmus.
„Jeigu toliau tęsis didžiulis žmonių susvetimėjimas, net valstybė nebepakels tokios atsikratomų, atstumiamų vaikų ir senelių naštos“, – svarsto ligoninės direktorė. | 
