 Vilma KAIRIENĖ
Tikrų tėvų meilės nepatyrusio jaunuolio svajonė – tapybos pamokos. Beveik pusę savo kuklių pajamų dailės reikmenims išleidžiantis Vitalijus norėtų tobulinti įgimtą pomėgį piešti.
Į Panevėžį mokytis staliausdailidės amato Vitalijus Pališkevičius atvažiavo iš Pakruojo rajono. Tą pačią specialybę mūsų miesto Profesinio rengimo centre jau buvo pasirinkęs už jį metais vyresnis brolis Egidijus.
Apdovanotas gabumais
Vitalijui jau aštuoniolika metų. Augo jis taip ir nepažinęs tikros motinos ir tėvo: vaikinas žino tik tiek, kad jį, vos gimusį, po trijų dienų motina paliko. Patekęs į Pakruojo rajono vaikų globos namus ten augo iki pat mokyklos, o kartu su juo – ir metais vyresnis brolis bei aštuoneriais metais vyresnė sesutė.
Tačiau Vitalijus turi ką vadinti mama ir tėčiu, nes juos visus tris savo gausioje šeimynoje priglaudė Olga ir Petras Sipavičiai.
„Man pasisekė, kad pakliuvau pas gerus žmones, kuriuos laikau savo tėvais. Augome didelėje šeimynoje, padėjome jiems darbuose, kartu iki šiol švenčiame šventes“, – neįprastai rimtai apie gyvenimą kalba jaunuolis.
Nors nepatyrė tikrų tėvų meilės, likimas Vitalijui siunčia gerus žmones. Vaikinas džiaugiasi patekęs į profesinę mokyklą Panevėžyje ir prisipažino besistengiantis niekam nepridaryti problemų, neišsišokti ir vadovautis taisykle „Kaip su žmonėmis elgsiesi, taip tau ir bus atsakyta“.
Dar gyvendamas globos namuose Vitalijus suprato, kad jam labai patinka piešti. Su įkvėpimu jis tuomet imdavo kopijuoti dailų raštą, piešti piešinius. Vėliau Rozalimo mokykloje ėmė drožinėti iš medžio dailės dirbinius. Tuometei jo mokytojai atrodė, kad berniuko didelis trūkumas tik tas, kad jis kairiarankis.
Kiek įmanoma stengęsis išlavinti dešiniąją ranką, dabar Vitalijus sako galintis beveik vienodai piešti ir rašyti abiem rankomis. Metams bėgant, jo polinkis į tapybą neblėso, vis dažniau pagaudavo įkvėpimas, talentingas kairiarankis liejo savo kūrybinius išgyvenimus ant kartono arba drobės.
„Kartais taip noriu tapyti, kad per savaitę galiu nupiešti kokius dešimt piešinių ar paveikslų. O kartais visą vasarą nėra noro imti teptuką į rankas“, – sako talentu apdovanotas jaunuolis.
Pirmoji paroda
Mokyklos bendrabutyje su broliu gyvenantis Vitalijus vos pradėjęs mokytis Panevėžyje nepadėjo teptuko ir dažų į šalį. Pamatę piešinius kurso draugai iš pradžių nepatikėjo, kad tai bendramokslio darbai, ir stebėjosi.
Apie Vitalijaus pomėgį tapyti jo brolis prasitarė dailės mokytojai. Dabar V.Pališkevičiaus tapybos darbų paroda puošia VšĮ Profesinio rengimo centro pagrindinio pastato, esančio Staniūnų gatvėje, vestibiulį. Vėliau planuojama parodą perkelti į moksleivių bendrabutį.
„Mėgstu piešti gamtos motyvus, bet patinka ir abstrakcijos. Sumaišau mėgstamus spalvų derinius ir bandau išgauti mintį“, – komentavo savo darbus savamokslis tapytojas.
„Pavasario garsai“, „Pasiklydusios sielos“, „Pasiklydusi svajonė“, „Dykumos oazė“ – paties sugalvoti darbų pavadinimai, jų eksponuojama dešimt. Kituose jis tarsi bando gaudyti svajonę – bėgančią mergaitę, įkūnyti kosmoso, net pasaulio pabaigos temas. Kartais kuriant paveikslą ateina romantinis įkvėpimas ir susidėlioja eilės.
Vitalijaus niekas nemokė maišyti ir derinti spalvų, piešimo technikos subtilybių, tad jo kūryba plaukia iš gyvenimiškos patirties, pasąmonės gelmių. Jam patinka geltonos ir raudonos, geltonos ir žalios spalvų deriniai, įvairios kombinacijos.
Vaikinas prisipažįsta, kad kai kurie jo nupiešti darbai jo akimis atrodo labai pavykę, kiti – mažiau. Pastaruoju metu jį traukia rytietiškas, japoniškas stilius, įvairios abstrakcijos.
Savo pieštus paveikslus, atvirukus įvairiomis progomis vaikinas dovanoja jį užauginusiai Olgai Sipavičienei, kurią vadina mama. O patį širdžiai mieliausią ir gražiausią paveikslą padovanojo netikro brolio žmonai.
Menui negaili pinigų
Paklaustas, ar pakanka pragyvenimui valstybės skiriamų lėšų, kurių per mėnesį V.Pališkevičius gauna 520 litų, jis nė nemirktelėjęs atsako: „Laisvai!“
Išmokęs taupiai gyventi vaikinas nešvaisto pinigų, nes pernelyg anksti suprato jų vertę. Kartą nuėjęs apsipirkti į dailininkų reikmenų parduotuvę V.Pališkevičius nusinešė savo darbus, kuriuos ketino įrėminti. Ten sutiko dailininkę, kurios pasakyti gražūs žodžiai įsiminė piešti mėgstančiam savamoksliui, o palaikymas suteikė pasitikėjimo savo gabumais. Menininkė, apžiūrėjusi jo darbus, pagyrė, ragino tobulintis ir pranašavo neblogas perspektyvas.
Pinigų piešimo reikmenims ir apskritai šiam pomėgiui Vitalijus sako negailintis.
„Menas yra menas, nieko nepadarysi, – šypsosi. – Kartais už popierių, dažus, teptukus, rėmelius išleidžiu per mėnesį iki 200 litų.“
Tačiau labiausiai vaikinas norėtų sužinoti daugiau dailės paslapčių. Jo svajonė – mokytis piešimo, lankyti dailės pamokas. Kol kas jis neįsivaizduoja, kaip galėtų tai įgyvendinti.
Vitalijus nesitiki, kad pavyktų pragyventi iš meno darbų. Jis internete turi sukūręs savo galeriją, joje eksponuoja savo darbus (jų yra nutapęs jau per keturiasdešimt). Vieną paveikslą kartą pavyko parduoti žmogui, kuris, atsitiktinai pamatęs jaunuolio kūrinius, išsirinko „Liūtuką, lipantį į vandenį“ ir, kiek pasiderėjęs, sumokėjo už jį 120 litų.
V.Pališkevičius dar nežino, kur pasuks jo keliai, kai įgis pagrindinį išsilavinimą Profesinio rengimo centre. Tačiau atviravo, kad pasirinkta staliaus-dailidės specialybė jam prie širdies. Per praktiką reklamos gamybos įmonėje Vitalijui teko restauruoti iš alaus daryklos atvežtus stalus ir suolus, ir šis darbas jam patiko. Žinoma, prie to prisidėjo ir tai, kad buvo patekęs į gerą kolektyvą. „Manau, man sekasi sutikti gerus žmones“, – dar kartą pakartojo aštuoniolikmetis Vitalijus. | 
