 Daiva SAVICKIENĖ
Kaimo turizmo sodybos nekantriai laukia poilsiautojų, bet užsakymų antplūdžio nesitiki: sumažėjus gyventojų pajamoms, retas išgali sau leisti išvykti poilsiauti. Tačiau tikrąją padėtį, viliasi verslininkai, parodys liepa ir rugpjūtis.
Kaimo turizmui šie metai nieko gero nežada. Jau pernai sulaukę mažiau klientų, šioje srityje dirbantys verslininkai šiemet dar tikisi kritimo. Be to, viskam brangstant, tenka piginti paslaugas.
Yra svarbesnių poreikių
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė-Lamauskienė atvirai sako, jog šis sezonas kaimo turizmo sodyboms prasidėjo liūdnai. Neseniai apsilankiusi Plungės rajone prezidentė turėjo galimybę įsitikinti, kad sodybos, net įsikūrusios gražiausiose vietose prie Platelių ežero, praktiškai neturi užsakymų.
Nors Statistikos departamentas skelbia, kad poilsiautojų sumažėjo 28 proc., R. Sirusienė-Lamauskienė spėja, jog tikrasis skaičius artimesnis 35 proc. O metų pabaigoje, sako asociacijos vadovė, jos nenustebintų ir 40 proc. kritimas. „Taip ir turi būti, kaip kitaip...“ – konstatuoja ji.
Priežastys, kodėl taip nutiko, specialistams aiškios: mokestinė sistema, atlyginimų mažėjimas žmones stumia į neviltį, tad atostogos daugumai ne galvoje – svarbiausia, kad būtų už ką sumokėti mokesčius, pavalgyti, parengti vaikus mokyklai.
Apklausos rodo, kad dauguma didmiesčių gyventojų šiemet niekur neplanuoja atostogauti – sėdės namuose, darys remontą, poilsiaus kaime ar sode. Atostogauti kur nors kitur dauguma neturi iš ko – neįstengia susitaupyti 1000 litų. „Net Lietuvoje niekur negali atostogauti už tokią sumą ilgesnį laiką“, – mano R. Sirusienė-Lamauskienė.
Vilčių į užsieniečius nededa
Šiuo metu kaimo turizmo sodybose paslaugų kainos pastebimai nukritusios. Nakvynė vienam žmogui kainuoja nuo 30 iki 60 litų, o juk į šią sumą įskaičiuojama ne tik nakvynė, bet ir patalynė, indai, šaldytuvas, karštas vanduo, sodybos teritorijos infrastruktūra ir panašiai.
Galima surasti kaimo sodybų, siūlančių dar pigesnį poilsį, bet paslaugų kokybė jau bus prastesnė.
Teigiama, kad kainos jau nuleistos 20 proc., o daug kas brango – ypač elektra bei vanduo, o jų kaimo turizmo sodybose sunaudojama nemažai.
Tad dar labiau mažinti kainų sodybos esą negalinčios – ir taip vos galą su galu suduria. „Ir nėra jokios logikos: viskas brango, o paslaugos kaina mažėja“, – gūžčiojo pečiais
R. Sirusienė-Lamauskienė.
Šiuo metu šiek tiek geriau laikosi sodybos, įsikūrusios arčiau didmiesčių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Čia organizuojami seminarai, konferencijos, šeimų šventės, tačiau atostogautojų ir jose dar labai mažai.
Taigi koks kaimo turizmo verslui bus šis sezonas, iki galo nėra aišku. Tikrąją padėtį, anot pačių verslininkų, parodys liepa ir rugpjūtis – tradiciniai atostogų mėnesiai. Kol kas daugiau poilsiaujama savaitgaliais.
Tiesa, sodybos paprastai užsisakomos jau birželį. Tam tikrų vilčių, kad bent jau tie du mėnesiai bus geresni, yra – skambučių sodybos sulaukia. Tačiau neabejojama, kad poilsiautojų nebus tiek, kiek 2007–2008 metais.
Užsieniečių antplūdžio taip pat nesitikima. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovės R. Sirusienės-Lamauskienės teigimu, norint jų pritraukti dalyvauta visose šiųmetėse parodose, tačiau džiuginančių naujienų nesulaukta: dauguma užsieniečių atostogas taip pat planuoja savame krašte.
Išlošė investavę į vaikus
Prie geriau sunkmečiu besiverčiančių kaimo turizmo sodybų priskiriamos ir tos, kurios organizuoja vaikų vasaros stovyklas.
„Kurios investavo į vaikus, tos laimi – poreikis yra didelis, – teigia R. Sirusienė-Lamauskienė. – Brangu, bet yra šeimų, kurios pajėgios sau tai leisti.“
Didmiesčiuose gyvenantys tėvai vaikus leidžia į mieste esančias mokyklėles. Jos dažniausiai baigiasi 16 valandą, tad valandą ar dvi vaikams tarsi nėra kur dėtis, o stovyklos sodybose šias problemas išsprendžia.
„Tai didelė niša – vaikų galima tikėtis iki rugsėjo pirmosios“, – sakė asociacijos prezidentė.
Tačiau dauguma šalies kaimo turizmo sodybų yra orientuotos į ramesnį poilsį ir nėra pasirengusios priimti vienų vaikų.
Stovyklų jiems organizavimas taip pat reiškia daug kvalifikuoto darbo ir didelę atsakomybę: tenka papildomai samdyti darbuotojų vaikų priežiūrai, sugalvoti, kuo sudominti ir užimti mažuosius stovyk-lautojus.
Teks pralaukti...
R. Sirusienė-Lamauskienė sako negalinti tiksliai apibūdinti dabartinio vidutinio kaimo turizmo sodybos kliento – jų esą yra įvairių. Tačiau dauguma tų, kurių sunkmetis dar neišgąsdino, yra galintys sau leisti aukštesnį nei vidutinis pragyvenimo lygį.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės manymu, savaitę ilsėtis sodyboje šiuo metu dar gali sau leisti tos šeimos, kurių vidutinės pajamos per mėnesį siekia 5–6 tūkstančius litų.
„Reikia tą periodą ramiai pralaukti – gal pagerės?“ – tikisi R. Sirusienė-Lamauskienė, tačiau čia pat pripažįsta šiemet ryškesnių prošvaisčių kaimo turizmo sodyboms nematanti. Kol kas atsisakiusiųjų šio verslo, jos žiniomis, nėra, – bent jau asociacija nėra praradusi nė vieno nario.
„Signalų apie uždarymą negirdėti. O ir sodybos dažniausiai įkurtos nuosavuose namuose ar jų kiemuose, tad uždarius verslą tektų viską parduoti“, – priminė asociacijos prezidentė.
Kita vertus, asociacijai priklauso 410 sodybų savininkai, o šalyje veikia 520 kaimo turizmo sodybų.
Padėtis – „liūdnai tragiška“
Nors deklaruojama, kad ekonomika atsigauna, tačiau turizmo versle nuosmukis didėja. Tiesa, padėtis kaimo turizmo sodybų versle šiek tiek stabilesnė nei, pavyzdžiui, viešbučių, nes jų prireikia ir įvairioms asmeninėms ar verslo įmonių šventėms.
Tačiau sodybų savininkus tai mažai guodžia.
„Ne tas žodis – liūdnai tragiška padėtis. Jei nebūtų kito pragyvenimo šaltinio, būtų riesta“, – sakė dienraščiui sodybos „Pas Rapolą“ savininkas Dainius, patvirtinęs, jog situacija Panevėžio krašte šiuo atžvilgiu iš esmės nesiskiria nuo likusios Lietuvos.
Anot pono Dainiaus, į kaimo turizmo verslą investuota nemažai, o pardavinėti paslaugas tenka pigiai – nuomos kainos sumažėjusios tris kartus, tad iš gaunamo pelno, sumokėjus visus mokesčius, praktiškai nieko nebelieka. Bet kitaip, sako verslininkas, ir neišeina: žmonės neturi pinigų, tad asmenines šventes – net ir vestuves – švenčia soduose arba apskritai namuose.
„Jei nebūčiau sukaupęs lėšų gerais laikais, dabar tektų išsipardavinėti“, – atvirauja kaimo turizmo sodybos šeimininkas ir vis dėlto pridūria, jog kartais pagalvojantis apie galimybę parduoti verslą. Tik kad pirkėjo veikiausiai nepavyktų surasti, nors nekilnojamojo turto kainos ir kritusios.
Užsakymų, pasak pono Dainiaus, yra, bet jie smulkūs ir neduoda apčiuopiamo pelno. Pavyzdžiui, sodyba kokiai nors šventei užsakoma savaitės vidury, o ne savaitgalį, nes taip pigiau. O žiemą esą buvo dar liūdniau – sodybos „Pas Rapolą“ savininkai tesulaukdavo maždaug po užsakymą per mėnesį.
Dabar ponas Dainius prisipažįsta pasvarstantis apie vaikų stovyklų organizavimą.
Verslininkui tai „įdomus variantas“, nors vertinamas gana skeptiškai: viena vertus, vaikų poilsiui tėvai neturi pinigų, be to, jauniesiems svečiams tektų organizuoti specialias pramogas, samdyti kvalifikuotą personalą.
„Sudėtingas reikalas – daug darbo“, – konstatavo sodybos „Pas Rapolą“ šeimininkas. Jis abejoja, ar pavyktų į stovyklą surinkti vaikų iš kitų kraštų, nes Panevėžio rajonas, pono Dainiaus nuomone, – nedėkingoje padėtyje: ežerų praktiškai neturime, gamta taip pat nėra labai įspūdinga.
„Perspektyvų gal yra, bet yra ir konkurencija – sodybos, turinčios tradicijas šioje srityje“, – sako verslininkas. | 
